Kai ore ima plazdenti angelai: gyventojai kviečiami į virtualią kalėdinę parodą

Karantinas nesugriovė Rumšiškių kultūros centro planų surengti kalėdinę angelų parodą. Iki sausio 8 d. ją kviečiama aplankyti virtualiai, o iš anksto užsiregistravusios šeimos galės atvykti į vietą ir pasigėrėti menininkų sukurtais angelais gyvai.

Iš Kauno – į Rumšiškes

Anot menotyrininko Pauliaus Stanišausko, šios parodos tradicija gimė prieš dešimt metų, jam tapus Kauno miesto muziejaus Kauno pilies skyriaus vedėju.

Dabar siautėja pandemija, bet angelai vis tiek turi susieiti prieš Kalėdas. Suskridę draugėn, jie daugina gerą, pasaulį gydančią energiją, dalijasi ja su visais.

"Sumąsčiau, kad ketvirtajame Pilies aukšte, iš kurio ranka galima pasiekti dangų, prieš Kalėdas labai tiktų surengti angelų parodą. Vargais negalais gavau legendinės angelų drožėjos Rimantės Butkutės telefoną. "Volkswagen Passat" automobiliu nuvažiavau į jos sodybą už Birštono ir paprašiau angelų. Medinių angelų skulptūrų prisikroviau pilną automobilį. Ir 2011-ųjų Kalėdos suplazdėjo angelais", – dalijasi prisiminimais parodos sumanytojas, dar po metų Kauno pilyje apgyvendinęs tiek daug angelų, kad jie vos tilpo į tris pilies aukštus.

Viename buvo tautodailininkų, kitame – profesionalių menininkų, o ketvirtajame, arčiausiai dangaus, – vaikų ir laisvųjų menininkų kūryba. Daugiausia vargo tąkart Pauliui teko patirti su stiklo angelu ant dviračio.

Paulius Stanišauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Reikėjo pasiskolinti iš šalia esančio viešbučio "Daugirdas" valdišką "kabluką", o paskui keturiems vyrams laiptais nešti tą sunkų stiklinį angelą į trečią pilies bokšto aukštą ir kabinti virš 100 kg sveriančią stiklo skulptūrą geležiniais trosais.

Nuo 2018-ųjų kalėdinės angelų parodos rengiamos Rumšiškių kultūros centre. Šįmet čia galima išvysti daugiau nei 20 autorių angelus, atliktus įvairiomis technikomis – ištapytus ant drobės ar kartono, sukurtus iš molio, stiklo, tekstilės, popieriaus, išdrožtus iš medžio, išlietus iš metalo. Iš viso – apie 40 darbų.

"Angelų kūrėju gali tapti suaugusysis ir vaikas, vyras ir moteris, menininkas su diplomu ir be jo. Visi šių metų parodoje pristatomi angelai yra nufotografuoti, įkelti į Rumšiškių kultūros centro feisbuko puslapį ir gyvens virtualiojoje erdvėje iki pat Trijų karalių", – aiškina P.Stanišauskas, vėliau išsiųsiantis juos namo, atgal pas savo kūrėjus.

Pajuto dangaus energiją

Anot šios gražios tradicijos puoselėtojo, angelais jis tiki. O labiausiai įtikėjo tuomet, kai pradėjo dirbti Kauno pilyje.

"Toji pilis turi keturis aukštus, ir kai užlipi į patį viršų, tai nejučia imi jausti tą dangaus aukštybių energiją, kuri padeda kviesti į Žemę kūnus iš Dangaus", – pusiau juokais, pusiau rimtai porina jis.

"Dabar siautėja pandemija, bet angelai vis tiek turi susieiti prieš Kalėdas. Suskridę draugėn, jie daugina gerą, pasaulį gydančią energiją, dalijasi ja su visais. O velnių mes visi ir taip esame priėdę, tad angelas sargas šiais sunkiais laikais yra tiesiog būtinas kiekvienam", – aiškina menotyrininkas, iš parodos dalyvių girdėjęs visokiausių istorijų, kodėl menininkai staiga ima ir pradeda kurti angelus.

Vieni juos tapo kaip padėką už įveiktą ligą, kiti turi intencijų, kad angelai saugo mažus vaikus. Kartais kūryboje minimi arkangelai Gabrielius ir Mykolas, o kartais vyrams kūrėjams angelas pasirodo moters pavidalu, nors teologiškai turėtų būti vaizduojamas kaip belytė būtybė.

Darbščiarankės giminės moterys

Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė Asta Milčiuvienė kasmet dalyvauja parodoje. Lėlytes-angelus ji pradėjo gaminti seniai, kai vaikai dar buvo maži. Dabar suaugęs sūnus Gintas ir dukra Andrija jau turi savo gyvenimus. O Asta džiaugiasi, kad gali kurti eglutės žaisliukus-angeliukus drauge su savo vienuolikmete pagranduke Auguste.

"Kai mano vyresnioji Andrija dar lankė darželį, jos grupėje buvo dirbama pagal Valdorfo metodiką, visi žaislai buvo pagaminti iš natūralių medžiagų. Sumaniau pamėginti ir aš kažką pasiūti ta tema", – pasakoja Asta, kuri pati vaikystėje su močiute bandė sukti skareles vieną į kitą ir daryti lėles.

Asta Milčiuvienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Bet rimtesnes lėlytes – su rankytėmis ir kojytėmis – pradėjo siūti rankomis tik vėliau, kai tapo mama. Paprastai Asta gamina lėles iš natūralių audinių skiautelių. Labiausiai mėgsta liną. Kalėdiniams angeliukams pagražinti kūrėja sugalvojo panaudoti įvairiaspalvį aksomą.

Anot pašnekovės, siuvimas turbūt slypi jų moteriškos linijos genuose. Mama išmoko siūti iš močiutės, o močiutė Uršulė Sinkevičiūtė-Kvietkauskienė gyveno Gudžiuose, Varėnos rajone, ir važiuodavo į Varėną pas vieną ponią, kuri siuvimo mokslų buvo krimtusi Paryžiuje. Toji ponia išmokė močiutę modeliuoti drabužius ir siūti "Zinger" siuvimo mašina. Pas ją dvare eglutė būdavo papuošta pačios siūtais žaisliukais iš nuo drabužių likusių audinių skiautelių.

"Apie savo močiutę galėčiau pasakoti ir pasakoti... – juokiasi tautodailininkė. – Pasakysiu tik tiek, kad ji tarnavo pas būsimą savo vyrą, mano dieduką. Žodžiu, buvo jo dideliame ūkyje tarsi ūkvedė – vadovavo visiems tarnams. Diedukui ji taip patiko, kad apmokėdavo visus Uršulės siuvimo mokslus. Jis dažnai mėgdavo ir mums kartoti, kad aplink buvo turtingesnių, gražesnių nuotakų, bet tokios smarkios kaip močiutė niekur nerado."

Kokia nuotaika – toks ir angelas

Šiai parodai Asta sukūrė septynis nedidelius angelus. Kiekvieną – skirtingo charakterio.

"Veido išraiška labiausiai priklauso nuo nuotaikos: jei sėdu siūti gerai nusiteikusi – net stengtis nereikia: angeliukas bus linksmas ir gražus! Jei kažkoks rūpestėlis gyventi neduoda – tai toks susirūpinęs ir angelėlis bus", – juokiasi ištikima kalėdinės parodos dalyvė.

Paklausta, ar pati tiki angelais, sako, kad didžiuoju savo angelu sargu laiko močiutę Uršulę. "Kai tik sunkiausiais gyvenimo momentais ją prisimenu, visas sunkumas kažin kur išgaruoja, – atvirauja ji. – Netgi manau, kad lėles siūti pradėjau jos iš Aukštybių paskatinta. Visiems sakau, kad ne aš jas ėmiau siūti, bet jos pačios pas mane atėjo."

Asta pasakoja lankiusi Kauno "Kraitės" rankdarbių klubą ir kai vieną kartą reikėjo paaiškinti kitoms moterims, kaip tas lėles siūti, Asta sutriko: "Matote, aš jas siūdavau, bet nežinojau, kaip. Tiesiog gamindavau lėlytę ir nemąstydavau… Tarsi rankos intuityviai atkartodavo tai, ką kažkada buvo mačiusios mamą ar močiutę darant."

Spėja, kad jos dukrelė Augustė tikrai pratęs moteriškąsias rankdarbystės tradicijas, nes jau dabar lanko dailės mokyklą ir virte verda kūrybinėmis idėjomis.

Asta atvirauja, kad seniau eglutę puošdavo Kūčių vakarą, o dabar, kai pradėjo siūti žaisliukus, žaliaskarę dabina anksčiau. Pasiuva kokį gražuolį angelėlį, užkabina ant eglutės ir gėrisi. Sūnus Gintas irgi panašiai daro. Jis mat iš medžio lazeriu visokias grožybes pjausto.

"Tai abu padarome kažką, pakabiname kambary ant eglės, nufotografuojame ir gėrimės", – džiaugiasi Asta ir kviečia visus kauniečius pasilabinti su jos kurtais angelėliais virtualiojoje parodoje.

Šypsosi savo kūrėjams

Nuo vaikystės svajojusi būti dailininke, Laura Steponavičiūtė iš tiesų įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, kuriame tuo metu buvo renkama eksperimentinė tapytojų grupė. Mokslus mergina baigė. Deja, gyvenimas planus ir svajones pakoregavo savaip.

Šiuo metu Laura dirba, kaip pati sako, paprastą darbą, o kūryba mėgaujasi tik laisvalaikiu. "Tapyti galiu tik savaitgaliais. Kas kita buvo pavasarį, per pirmąjį karantiną, kai du mėnesius gyvenau sode, – dalijasi prisiminimais. – Tuomet parsivežiau iš ten du pilnus bloknotus piešinių eskizų. Ne tik eskizų, bet ir gatavų darbų. Net neatsimenu, kada išvis gyvenime buvau tiek tapiusi. Tepiau aliejinius dažus ant ko papuolė (apie drobes jau nešneku). Paprašiau tėčio, kad parūpintų man kokių jam nereikalingų kartono atraižų. Jas nugruntavau ne specialiu gruntu, bet paprastais dažais: juk per pirmąjį karantiną dirbo tik maisto parduotuvės."

Tapytoja sako, kad angelai į jos kūrybą atplasnojo labai netikėtai. Vis pastebėdavo skelbimų "Kauno dienoje", kad Kauno pilyje rengiama kalėdinė angelų paroda.

Laura Steponavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

"Betgi tuomet angelų netapiau. Kodėl man tai turėtų rūpėti?!" – vis klausdavo savęs Laura, kol vieną dieną tas angelas baltas, tarsi iš vaikystėje girdėto eilėraščio, iš tiesų pasibeldė į kūrėjos širdį. Taip atsirado Žvaigždynų angelas, Angelas Paukštė. Ir Laura jau turėjo ką pasiūlyti parodos organizatoriams.

Ne visi Lauros tapyti angelai turi konkrečius bruožus – yra ir abstrakčių. Šįmet moteris ir vėl pristato abstrakciją – Šviesos angelą. "Žinote, kai pro šerkšnotą langą į kambarį patenka šiltas spindulys, jis suspindi tokia dieviška šviesa. Tas vaizdas man ir yra tarsi koks Šviesos angelas", – negali nuslėpti susižavėjimo matytu regėjimu Laura, tikinti, kad turi būtinai sugalvoti norą ir jį nutapyti – tuomet šis išsipildys.

Tapytoja pasakoja nunešusi Šviesos angelą į šiemetę Angelų parodą su ta intencija, kad pagaliau visi sulauktume tikros žiemos – su šerkšnu, speigais ir gausybe sniego. "Jūs nepatikėsit! Vos atidaviau parodos organizatoriui Pauliui savo darbelį, tik žiū pro langą, o lauke jau sniego pilna!" – džiaugėsi ji.

Paklausta, ką meniškos prigimties moteriai duoda kasmetinis dalyvavimas angelų parodose, Laura tikina, kad tie darbeliai sušildo ne tik lankytojus, bet ir jų kūrėjus. "Visi kurti su tokia begaline meile... Kad ir kokia technika būtų atlikti – vis tiek juos kuriantiems žmonėms tie angelai širdyje šypsosi", – tikina Laura.

Saugo nuo visokio blogio

Visų galų meistru save pristatantis Borisas Chudinskis į kalėdinę angelų parodą šįmet atvežė vieną šamotinio molio angelą. Kadangi buvo sunkokas, tai vyras pasiprašė draugų pagalbos.

"Šiuo sunkiu metu pasauliui labai reikia taikos, tai mano angelas rankose laiko Žemės rutulį ir tarsi saugo mūsų planetą nuo blogio", – pasakoja kūrėjas, pagaminęs dar du vienodus angelus – vieną baltą, o kitą juodą. Vyrą įkvėpė įvykiai, matomi per televizorių, susiskaldymas, neramumai pasaulyje.

"Kažkaip šovė mintis, kad juodaodžių žmonių vaizduotėje angelai turbūt irgi panašūs į juos? Jei mes savo angelus sargus piešiame baltus, tai jie – gal juodus? Kažkaip įdomu pasidarė... O dar mintis tokia šovė į galvą, kad ir koks būtum – baltas ar juodas – vis tiek esi žmogus ir Kūrėjo iš to paties molio drėbtas", – juokauja Borisas.

Borisas Chudinskis  / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu B.Chudinskis yra Kauno aklųjų ir silpnaregių centro keramikos būrelio vadovas. "Gal dėl to šįmet ir sugalvojau sulipdyti molinį angelą", – pasakoja jis, paprastai šiuos sparnuotus dangaus gyventojus drožiantis iš medžio. Borisas prisipažįsta, kad angelai – kaip meno objektai – jį domina dar ir dėl to, kad niekas iš žmonių realiai jų nėra matęs.

"Gali įsijungti fantaziją ir kurti!" – džiaugiasi vyras, dar vienai parodai nesibaigus jau brandinantis naujas mintis kitai. Borisas tikina, kad mielai dalyvautų ir kitose parodose – ne tik angelų.

"Tik sunku transportuoti savo darbus: jau kojos blogai vaikšto... – nutęsia jis ir prisipažįsta, kad pirmąjį savo angelą išdrožė ne pačiu linksmiausiu gyvenimo etapu. – Prieš maždaug 20 metų sėdėjau be darbo. Kažkas kažką tik laikino pasiūlydavo, bet stabilumo ir saugumo nebuvo. Vieną dieną, pamenu, sėdėjau prie krosnies ir susimąstęs žiūrėjau į šalia gulinčią malkų krūvą. Staiga rankos pačios čiupo vieną medžio pliauską ir ėmė kažką iš jos drožti. Tai buvo angelas."

Išdrožta angelų kompozicija tarsi įnešė į jo kasdienybę šviesių minčių, o svarbiausia – vilties. Šiuo metu Boriso angelai gyvena Anykščių angelų muziejuje. Vyras sako, kad net ir be jų fizinio buvimo šalia jis jaučia angelų rūpestį ir žino, kad viskas bus gerai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių