Kai laikinumo jausmas ir padeda išgyventi, ir žudo

Ne išimtis ir Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama paroda. Į Kauną iš „Nidos meno kolonijos“ atkeliavusiame projekte dalyvaujantys menininkai apie karą kalba skirtingai. Jie pasitelkia alegorijas, kuria gyvybės pradžios ir baigties, trapumo ir imuniteto mirtį nešančiai geležiai, gamtos ir žmogaus motyvus. Kuria objektus, kuriuos lengva atpažinti per pastaruosius vienuolika mėnesių ne kartą matytuose reportažuose iš deokupuotų Ukrainos teritorijų, nuo rusų atakų besislepiantiems žmonėms namais tapusių rūsių.

Kuratorės Lesios Kulchynskos pakviesti kūrėjai dėmesį sutelkia į neapibrėžtumo būseną, kuri po vasario 24-osios apėmė visus Ukrainos žmones.

Neaprėpiama parama, kurią gauname ir teikiame vieni kitiems, laikina. Kaip mums įsikurti šioje laikinoje erdvėje? Apie ką svajojame, neturėdami jokios numatomos ateities?

Yana Bachynska, Dasha Chechushkova, „Fattucchiere“ (Marta Margnetti & Giada Olivotto), Agnė Juodvalkytė, Borys Kashapov, Mila Kostiana, Natasha Kushnir, Zoya Laktionova, Marta Margnetti, Daniela Pălimariu, Christian Răduță, Kseniia Shcherbakova, Anna Sorokovaya pristato videomeno, tapybos, tarpdisciplininio meno, keramikos, skulptūros ir kitų žanrų kūrinius.

Ateities loterija

„Šioje erdvėje lengva pasiklysti svajonėse. Ar turėtume pasinaudoti šia galimybe? Būti saugiam iš pamatų drebinamame pasaulyje – privilegija, greičiausiai, laikina. Kaip ja tinkamai pasinaudoti?“ – retoriškai klausia parodos kuratorė.

Kai esi „saugiai paklydęs“, turi galimybę ir prievolę patyrinėti nežinią, prie jos prisitaikyti, pasiruošti keblumams, laukiantiems ištrūkus iš svetingos erdvės, kurią simbolizuoja galerija.

Ksenia Ščerbakova. Vizija.

Tačiau visai netoli šios ramybės oazės vyksta karas. „Karas – tai nestabilumo, nenuspėjamumo ir pavojų šaltinis. Karo metu ateitį galima tik spėlioti arba už ją melstis, bet ne ja pasikliauti. „Planavimas mane paralyžiuoja“, – sakė bičiulis iš Mariupolio – dabar nebeegzistuojančio, nes buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus kartu su savo gyventojais. Planavimas, galimas „įprastame gyvenime“ su aiškia perspektyva, – nežinios laikais neaktualus. Kokių dar turime strategijų susisaistyti su ateitimi ir pažaboti dabartį?“ – apie tai, ką šalyje išgyvena Ukrainos žmonės, sako kuratorė.

Nataša Kušnir. Nerimastingumo šlepetės.

Tragediją išgyvena ne tik gimtinėje likę ukrainiečiai, bet ir tie, kurie bėgo nuo karo. Kad ir kur glaustųsi – santykinai ramesnėje teritorijoje pačioje Ukrainoje ar užsienyje, gyventų savo namuose Kijyve ar laikinai išsinuomotame būste, dirbtų įprastą darbą ar savanoriautų, – visi išgyvena tuos pačius jausmus. Ne tik nerimo dėl fronte kovojančių artimųjų, netekties skausmo jiems žuvus, bet ir neapibrėžtumo. Net jei neabejoji būsimąja pergale, iki jos laukia ilgas kelias, pažymėtas lėtiniu skausmu tapusios nežinios.

Apie ką svajojame, neturėdami jokios numatomos ateities?

Yra tik ši diena

„Tarkime, kad esame įstrigę laikinumo būsenoje. Kad ir ką dabar patiriame, tai laikina. Nepaprastosios padėties taisyklės laikinos. Nepaprastosios padėties sąlygomis priimami sprendimai – laikini. Namus palikę ir apsigyvenę kitur – ten yra laikinai. Neaprėpiama parama, kurią gauname ir teikiame vieni kitiems, laikina. Kaip mums įsikurti šioje laikinoje erdvėje? Kaip įsirengti laikinus namus? Apie ką svajojame neturėdami jokios numatomos ateities?“ – klausia L. Kulchynska.

Jana Bučynska. Kaukė.

„Negrįžkite į įprastą gyvenimą“, – savo feisbuko paskyroje rašė mano draugas menininkas, nuo pat pirmų karo dienų likęs Kyjive. Dabar, paskelbus nepaprastąją padėtį, ten vyksta pernelyg daug neįtikėtinų dalykų. Staiga daugybė žmonių suvokė, kad būti pasiklydusiam nenuspėjamybėje yra privilegija, kai jų nebeapriboja nei trokštama ateitis, nei apibrėžta dabartis. Net jei tai tetrunka vieną dieną ar dar trumpiau, kam rūpi – rytojus vis tiek niekam negarantuotas. Ar turėtume atrasti šias galimybes?“ – tikrąją, o ne įvairių socialinių tinklų subanalintą Horacijaus raginimo „carpe diem“ („mėgaukis šia diena“) prasmę primena kuratorė.

Kai tikrovė griūva, svajotojai gali staiga atrasti savo asmeninę misiją, o jų skausmo persunktos svajonės – tapti naujo pasaulio, prasidėsiančio po karo, pagrindu.

Christian Raduta. Paukščiai (Šnabždesiai).

Naują pradžią simbolizuoja ir menininkų pasirinktos kūrybos priemonės: dauguma parodoje pristatomų darbų pagaminti iš atliekų. Tai simbolizuoja antrąjį šansą, pomirtinio gyvenimo galimybę, idėją, kad viskas, kas buvo sunaikinta ar sudaužyta, vis dar gali virsti kažkuo, kas gražu, šilta, gyva.

Ramybės šukės

Parodoje dalyvaujanti Lvive gyvenanti Y. Bachynska yra baigusi Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto Filosofijos fakultetą ir Ščecino menų akademijos Multimedijos fakultetą. Ji ieško reakcijų į agresyvų konservatizmą ir tradicionalistinę paranoją, tyrinėja viešąją erdvę, papildo elementus, priešingus jau egzistuojantiems. „Tolimoje ateityje, išsivadavę iš rutinos, mes matuosimės vieni kitų veidus tiesiog dėl pramogos“, – savo spalvingų kaukių koncepciją aiškina Y. Bachynska.

Anna Sorokovaja. Akmenys, lakas, kristalai.

Kyjivo nacionalinėje dailės akademijoje tebestudijuojančios D. Chechushkovos kūryba apima fotografiją, videomeną, piešimą, tapybą, poeziją, siuvinėjimą ir hepeningus. Ji tyrinėja gamtos ir žmonijos ryšį, aiškinasi, kokiu lygiu individai yra susilieję su aplinka ir savo savijauta. Tarp parodoje pristatomų jos kūrinių – ir „Monumentas nežinomam įkaitui“. Po baltu audiniu paslėptas numanomas ant kėdės sėdintis siluetas savo beakį veidą nukreipęs į nebūtį.

Kyjive gyvenantis B. Kashapovas – fotografijos ir multimedijos mokyklos absolventas – aktyvus saviorganizacinių projektų ir alternatyvių institucinių meninių praktikų iniciatorius. Dirbdamas videomeno ir performanso srityje, menininkas tyrinėja galios santykius mene ir jo politinius aspektus.

Daša Čečuškova. Monumentas nežinomam įkaitui.

Su gimtojo Kyjivo kultūriniu paveldu daugiausia susijusi sostinėje gyvenančios M. Kostianos kūryba. Įgijusi formalųjį išsilavinimą kultūros studijų ir dizaino srityje ji kaip multimedijos dizainerė ir vizualinių tyrimų specialistė daug dėmesio skiria feminizmo ir lyčių studijomis, dekolonijinei teorijai, politinei filosofijai.

Žmogus ir jo tiesioginis dalyvavimas socialiniame gyvenime, išgyvenimo būdai ir individų stebėjimas – pagrindinė Odesoje gyvenančios N. Kushnir (Natusya) domėjimosi tema. Ji kuria tapybinius, skulptūrinius objektus ir instaliacijas. Kaune menininkė siūlo bent mintimis įsispirti į „Nerimastingumo šlepetes“, sukurtas iš eglės spyglių ir organinių siūlų, ir įsikurti „Privačioje erdvėje“, skausmingai panašioje į taikų romantiškos žvakių šviesos nutviekstą, žieduose paskendusį kampelį.

Rytoj sušaudytas miestas

Prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą, Kyjive gyveno ir dokumentinių filmų kūrėja Z. Laktionova. Karo, atminties ir asmeninių istorijų temas nagrinėjančios menininkės trumpametražiai filmai „Diorama“ ir „Tuščių langų teritorija“ buvo pristatyti daugelyje Europos kino festivalių ir yra pelnę ne vieną apdovanojimą.

Parodoje pristatomas filmas „Diorama“ buvo sukurtas likus keleriems metams iki plataus masto invazijos į Ukrainą – jis ir tapo akstinu kuratorei inicijuoti visą parodą.

Nataša Kušnir. Privati erdvė / Kadras Z. Laktionovos iš filmo „Diorama“.

Filmas – apie Mariupolio miestą ir jo gyventojus, karo alsavimą jautusius gerokai iki plataus masto invazijos. Žinant, kad Rusijos armija prieš okupuodama praktiškai sunaikino šį prie Azovo jūros esantį Ukrainos uostamiestį, kelias dešimtis jo gyventojų nužudė, filmas įgauna dar daugiau prasmių. Jis tampa pasakojimu ne tik apie žmogaus ryšį su savo miestu, stipresnį už pavojaus nuojautą ir baimę, – tai requiem dingusiam gyvenimui. Nebėra nieko, ką mato filmo žiūrovas: pastatų, žmonių. Net jei kuris ir išliko per stebuklą, jis amžiams paženklintas mirties.

„Man šis filmas taip pat tapo metafora, padedančia mąstyti apie pasaulį, apie tai, kad gyvename pasaulyje, kuriam gresia didelis pavojus. Šio pavojaus pėdsakus galime matyti net būdami saugioje erdvėje, kur nors už Ukrainos ribų. Šia prasme filmas tapo kvietimu mąstyti apie pasaulio pažeidžiamumą. Todėl filme parodyta tikrovė niekuo nesiskiria nuo to, ką patiriame šiandien. Nors filmas buvo nufilmuotas prieš invaziją, jis vis tiek suteikia tokią artėjančios ateities perspektyvą. Kaskart žiūrėdamas šį filmą jaučiuosi taip, tarsi žiūrėčiau į savo gyvenimą, bet iš ateities perspektyvos“, – interviu leidiniui „Blok Magazine“ sakė parodos kuratorė.

Odesoje gyvenanti tarpdisciplininio meno kūrėja K. Shcherbakova yra įvairių projektų iniciatorė, tarp jų – eksperimentinės muzikos projekto „-xraketa“, „Raiskii Raiii“ („Rojaus dangus“). Karas ją išplėšė iš Odesos kūrybinės bendruomenės, susibūrusios apleistoje laivų remonto gamykloje SRZ-2.

Kyjivietė A. Sorokovaya, dar studijuodama meno istoriją, nagrinėjo socialinius muziejinės praktikos aspektus. Fotomeną ir instaliacijas kuriančiai menininkei Kaune siūlo išspręsti rebusą „Akmenys, lakas, kristalai“.

Universalūs pojūčiai

Skausmingą nežinomybę, svajonių efemeriškumą ir materialų svorį tyrinėja ir kitų šalių atstovai.

Lugane gyvenanti M. Margnetti baigė vizualiųjų menų studijas Aukštojoje meno ir dizaino mokykloje Ženevoje, o vėliau – šiuolaikinio meno praktiką Berno aukštojoje meno mokykloje. Ji buvo viena iš galerijos „Sonnenstube“ Lugane įkūrėjų ir vadovių, tapo kolektyvo „Morel Lugano“ nare.

Agnė Juodvalkytė. Poilsis. 

Parodoje Kaune pristatoma ne tik jos individuali kūryba, bet ir tęstinis kartu su kuratore G. Olivotto kurtas projektas „Fattucchiere“. Įkvėptos magiškojo realizmo temų ir feministinių praktikų, menininkės kelia bendruomenės ir feminizmo klausimus, per dialogą tyrinėja kasdienybę, antgamtinius reiškinius.

Viena iš pagrindinių M. Margnetti nagrinėjamų temų – šaknų, namų neturėjimas. Ši savotiška nesvarumo būsena, kurią gali patirti ne tik karą išgyvenantis ukrainietis, bet ir artimo žmogaus, įprasto gyvenimo netekęs žmogus, L. Kulchynskai pasirodė labai artima.

Tarp Berlyno ir Vilniaus gyvenanti ir kurianti, Lietuvoje ir Ispanijoje studijavusi A. Juodvalkytė daugiausia savo kūrybos energijos skiria abstrakčiajai tapybai ir tekstilei.

D. Pălimariu iš Bukarešto – vizualiųjų menų menininkė, viena iš meno erdvės „Sandwich“ įkūrėjų. Jos praktika apima įvairią gyvenamąją aplinką ir objektus, instaliacijas, pusiau privačius renginius ir piešinius, kurie pabrėžia žmonių santykių dviprasmiškumą, asmeninės erdvės poreikį, žaidimą ir kasdienes subversijas.

Daša Čečuškova. Matyti vandenį kambaryje – pokyčių ženklas.

Jos žemietis C. Răduță kuria skulptūras, objektus ir instaliacijas, kurie prasideda nuo hipotetinių, dažnai absurdiškų situacijų ir personažų. Menininką domina santykiai ir įtampos, atsirandantys tarp įvairių pramoninių ir brikoliažinių medžiagų, kurias jis naudoja. Iš geležies ir dervos sukurti jo „Paukščiai“ karo kontekste panašūs ne tik į miniatiūrinius sparnuočius, bet ir į suveikus sprogmeniui suanglėjusią gyvybę.

Kas? Paroda „Saldžių svajonių fondas“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki balandžio 8 d.