Istorijos pamokos ir „Traukinys į mirtį“

Unikalūs kadrai

Gausiai į peržiūrą susirinkusi publika išgirdo apie K.Skučo ir Saugumo departamento ministro Augustino Povilaičio paskutinę kelionę prie Lietuvos ir Vokietijos sienos palydint savo šeimas, reikšmingąjį vyriausybės posėdį, kuris lėmė šalies pasidavimą okupantams, tragišką ministrų ir visos tautos likimą.

Renginyje dalyvavo ir projekto vadovas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas, filmo režisierius Virgilijus Kubilius, scenarijaus bendraautorė, K.Skučo dukterėčia, "Kauno dienos" žurnalistė Virginija Skučaitė.

Žiūrovams pristatyta ne tik naujai surinkta medžiaga, bet ir parodyti kadrai iš V.Skučaitės dar 1991 m. kurto dokumentinio filmo. Visi anuomet kalbinti įvykių liudininkai jau mirę, tad jų liudijimų išsaugojimas tapo ypač svarbus. Prezidentūroje rodytas filmas – viešosios įstaigos "Aspectus memoria", vadovaujamos Jono Ohmano, dokumentinių televizijos laidų ciklo dalis.

"Traukinio į mirtį" kūrybinė grupė: (iš kairės) projekto vadovas R.Narvydas, scenarijaus bendraautorė V.Skučaitė, operatorius V.Kubilius, režisierius V.Kubilius.

Provokacijos auka

K.Skučas gimė 1894 m. kovo 13 d. Mauručiuose. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose. 1915 m. buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas mokytis į Čiugujevo karo mokyklą Ukrainoje, o baigęs ją – į frontą Rumunijoje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, grįžo į tėvynę, tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. 1924 m. paskirtas Generalinio štabo operacijų skyriaus viršininku, greitai kilo karjeros laiptais – jau 1934 m. pradėjo dirbti Lietuvos karo atašė Sovietų Rusijoje. 1938 m. grįžęs į tėvynę buvo paskirtas Karo mokyklos viršininku, po metų jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1939 m. pavasarį išėjo į atsargą ir dirbo vidaus reikalų ministru Jono Černiaus bei Antano Merkio ministrų kabinetuose.

Tuo metu virš Lietuvos jau kaupėsi juodi debesys – pasirašius savitarpio pagalbos sutartį su SSRS, šalis atgavo istorinę sostinę – Vilnių, tačiau buvo priversta įsileisti sovietų karines bazes su 20 tūkst. kareivių.

"Kai 1939 m. Lietuva pasirašė sutartį su SSRS, K.Skučas pasakė savo broliui: tai okupacijos pradžia. Ir buvo visiškai teisus", – pastebėjo V.Skučaitė. Netrukus sovietai pradėjo kruopščiai suplanuotą provokaciją – paskelbė, kad iš Lietuvoje dislokuotų dalinių grobiami kariai, o V.Molotovas Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje įteikė notą, kurioje šalies vyriausybė kaltinama vykdant šiuos grobimus.

Įtampa augo, kol galiausiai 1940 m. birželio 14 d. užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui buvo įteiktas ultimatumas – perduoti valdžią sovietų statytiniams, o K.Skučą ir Saugumo departamento ministrą A.Povilaitį atiduoti į teismą už Raudonosios armijos šnipinėjimą ir karių provokavimą. Siekdama sušvelninti santykių su Rusija įtampą, Lietuvos vyriausybė pasiūlė K.Skučui atsistatydinti, o A.Povilaitį atleido iš pareigų.

"Prezidentas A.Smetona patarė K.Skučui kuo skubiau palikti Lietuvą, tačiau šis atsakė, kad jokiu būdu negali taip pasielgti, kadangi, jam pasitraukus, už jį turės atsakyti kiti. Tuomet prezidentas išpranašavo – būsi bergždžia auka, bet niekam nepadėsi", – pasakojo V.Skučaitė.

Svarbūs atsiminimai

Gavusi ultimatumą, vyriausybė sušaukė neeilinį pasitarimą, kuris truko kelias valandas. Nors prezidentas A.Smetona pasisakė už pasipriešinimą, atsargiųjų buvo dauguma. Vienas tokių – ministras pirmininkas A.Merkys, siūlęs priimti ultimatumą ir sutikti su visais jo reikalavimais. Jis svarstė, kad po to juos galbūt bus galima sušvelninti, tad galiausiai nuspręsta nesipriešinti. Tačiau K.Skučo ir A.Povilaičio perdavimas teismui netilpo į jokius juridinius rėmus – juk negalima nubausti pareigūnų už tai, kad jie vykdė oficialią vyriausybės politiką.

Kai okupantai pajudėjo link Lietuvos, ministrams leista šeimas palydėti iki pasienio, davus garbės žodį, kad jie nepasitrauks iš šalies be vyriausybės žinios. Ministrai su šeimomis nuvyko į Giedrius, kur A.Povilaitis turėjo savo ūkį. Išgirdę, kad okupantai jau žengė Lietuvos žeme, vyrai išvažiavo į Pašvenčio paštą, kur bandė nesėkmingai susisiekti su vyriausybe. Galiausiai abi šeimos apsistojo Pašvenčio vidurinėje mokykloje. Būtent šios mokyklos kieme, kurios šiandien neliko nė žymės, abu ministrai buvo apsupti ir suimti.

Filme prisiminimais pasidalijo ir A.Povilaičio sūnus Romualdas Povilaitis – jam buvo aštuoneri, kai paskutinį kartą matė tėvą. Ministrą vijosi išdavikas Lietuvos policininkas, kuriam tarpukariu jis pats vadovavo. Nors buvo geras šaulys ir galėjo lengvai persekiotoją nušauti, A.Povilaitis to nepadarė, buvo suimtas ir kartu su K.Skuču išvežtas į Kauno karo kalėjimą.

Liepos 23 d. abu ministrai išgabenti į Maskvą – liūdnai pagarsėjusią Liubianką. Suimtuosius išvežė ne iš Kauno geležinkelio stoties, o iš šalutinės geležinkelio atšakos, esančios Aleksote. Tarp jų buvo pulkininkas K.Dulksnys, pulkininkai leitenantai P.Kirlys, J.Matusaitis ir kt. Vyrus vežė dviejuose vagonuose, kurių langai buvo aklinai užtraukti užuolaidomis, o prie jų sėdėjo sargybiniai su šautuvais, tad išvažiuodami suimtieji nematė tėvynės.

K.Skučas buvo kvočiamas tų pačių metų rugsėjo 13–14 d., iš jo norėta išgauti prisipažinimą, kad ministras ne tik organizavo sovietų karių grobimus, bet ir, būdamas Lietuvos karo atašė Maskvoje, šnipinėjo sovietų valdžią. Nors K.Skučas neprisipažino, 1941 m. uždarame posėdyje buvo pripažintas kaltu, jam paskirta aukščiausia mirties bausmė – sušaudymas.

Grąžinta atmintis

Apytikrę K.Skučo kūno užkasimo vietą pavyko nustatyti tik prieš porą metų, "Kauno dienos" žurnalistinio tyrimo metu. Kartu su kitais dviem tarpukario ministrais – A.Tamošaičiu ir J.Čapliku jis buvo atvežtas į pamaskvėje esančią vadinamąją Komunarką ir ten užkastas. Būtent čia ilsisi tūkstančiai 1930–1950 m. politinio teroro aukų. Tarptautinei "Memorial" organizacijai KGB archyvuose kol kas pavyko nustatyti 6 611 žmonių pavardes –  tarp jų yra ir 150 lietuvių kilmės asmenų.

30 metų kruopščiai savo giminės istoriją tyrinėjusi V.Skučaitė prisipažino, kad apie tragišką K.Skučo likimą jos šeima sužinojo tik artėjant žiauraus režimo griūčiai. Iki to laiko ruseno viltis, kad į Maskvą išvežtas ministras galėjo likti gyvas. K.Skučo žmona ir dukros jau mirusios, tačiau anūkas žada gegužę aplankyti Lietuvą.

"Šiandien dauguma kaltina vyriausybę, kad ši atidavė okupantams savo ministrus. Vis dėlto aš nedrįsčiau jų labai kaltinti, – pastebėjo V.Skučaitė. – Valdžios vyrai, būdami inteligentais, greičiausiai net neįsivaizdavo tokio barbariško elgesio. Matyt, jie galvojo, kad ministrus teisme išteisins ir nieko blogo nenutiks."

Filmo peržiūroje dalyvavo ir kito mirties traukinio keleivio, Valstybės saugumo ir Kriminalinės policijos Marijampolės apygardos viršininko Jono Kazlausko, dukra Jūra Teresė Kazlauskaitė-Goštautienė. "Tėtis mane paliko, kai buvau devynių mėnesių. Šeimoje dar augo du broliai ir sesuo, – prisiminė ji. – 1940 m. birželį jis buvo iškviestas į Kauną ir daugiau namo nebegrįžo. Kas jam nutiko, su seserimi sužinojome tik neseniai. Tėčiui dingus slapstėmės, iš Marijampolės persikėlėme į Klaipėdą, be galo bijojome, kad neišvežtų, tačiau gelbėjo populiari pavardė." Moteris džiaugėsi, kad pagaliau grąžinta Lietuvą kūrusių vyrų atmintis, po daugybės metų jų šeimos pagaliau sužinojo tragišką artimųjų likimą.

Filmo kūrybinė komanda iš Komunarkos, kur amžinojo poilsio atgulė J.Kazlauskas, J.T.Kazlauskaitei-Goštautienei 2017 m. parvežė žemių. Šios, aidint kareivių salvėms, buvo simboliškai palaidotos šalia 1991 m. mirusios J.Kazlausko žmonos. "Jeigu atsirastų kas nors iš kitų mirties traukinio keleivių artimųjų, mielai ir jiems padovanotume simbolinę žemės saujelę", – tikino filmo kūrybinė komanda.

2017 m. Mauručiuose, K.Skučo gimtinėje, taip pat buvo įkasta kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš generolo amžinosios poilsio vietos pamaskvėje. Pirmąją Lietuvos valstybę kūrusių vyrų atminimas įamžinamas ir kitais būdais – 2018 m. Kadrėnų kaime, monsinjoro A.Svarinsko įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, atidengtas aštuoniolikos paminklų memorialas, skirtas okupantų nužudytiems pirmosios Lietuvos Respublikos ministrams atminti.