Gelgaudiškio dvare – dviejų mūzų įkvėpta G. Velykio kūryba

Savita kūrybos technika

G. Velykis dirba tapybos, kompiuterinės grafikos technikomis, tačiau yra sukūręs ir savitą, originalią techniką, kuri išgaunama iš sukonstruoto optinio vaizdo, veikiančio panašiai kaip faksas.

Kas dailininką pastūmėjo būti ne tik kūrėju, bet ir išradėju? „Pradėjau dirbti su kompiuteriais, kai Kaune buvo įkurta pirmoji kompiuterinės grafikos įmonė. Daug laiko praleidau dirbdamas kompiuterine technika, spausdintuvais. Tad idėja sukurti kažką savito kirbėjo ilgai, o kai atsirado tinkamas momentas – ją įgyvendinau. Kūrimas šia technika – rankų darbas. Tai kaip įrankis, kuriuo galima dažus koreguoti, visaip valdyti. Tai tarsi parkeris. Juk jis pats nerašo, jam reikia rankos“, – šypsosi pašnekovas.

G. Velykis yra surengęs daugiau nei 20 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Technika, kuria atlikti parodos „Priminimai“ darbai – geriausias nūdienos meno išraiškos priemonių įtakos pavyzdys.

Technika, kuria atlikti parodos „Priminimai“ darbai, – geriausias nūdienos meno išraiškos priemonių įtakos pavyzdys. Tačiau visi – tiek ieškantys originalių kūrybinių sprendimų, tiek nepasitenkinantys dailės kūrinių išorine forma – „Priminimuose“ ras savąjį meno žavesio „akmenėlį“.

Paveiksluose nesunku įžvelgti retro grafikos elementus, pajusti futuristinio meno, išradingai maskuojamo geometrinėmis formomis, įspūdį, pajusti juose pasislėpusią vidinę šilumą. Žvelgdami į menininko darbus, kiekvienas randame dalelę savo praeities ir ateities.

Kodėl medinė architektūra?

Meno galerijos „Aukso pjūvis“ ir Gelgaudiškio kultūros centro rengiamoje parodoje eksponuojamuose kūriniuose nesunku atpažinti Kauno Žaliakalnio senuosius medinius namus – kai kurių, pasak parodos autoriaus, jau nebėra.

„Gyvenu Kaune, vaikštau po Žaliakalnį – gražus kalnas, šlaitai, senoji „brazilka“. Nuolat daug metų ten vaikštau ir fotografuoju, o paskui iš tų sustabdytų akimirkų gimsta mano darbai. Juk kai kurių medinukų jau nebėra – juos nusinešė laikas ar nugriovė nemokšiška žmogaus ranka... O mano darbuose liko!“ – sako menininkas.

G. Velykis atviras: jam nerimą kelia šiuolaikinių kūrėjų pasirinkimai. „Mane jaudina dabartinio meno postmodernizmas, minimalizmas. Toks baltų sienų sindromas. Užtenka baltos sienos, ant kurios padedi tašką, o jau sakoma, kad ten visos socialinės problemos gvildenamos. Čia toks pritempimas, – sako jis.

Dailės eksperimentatoriaus naujausi sumanymai įkvėpti įvairių objektų ir noro materijose ieškoti daugiau gyvybės. Atrodo, kad net akmuo, besislepiantis namų sienose, įkūnija amžinumą, ištvermę, dvasios stiprybę.

Muzikinės improvizacijos

G. Velykis ne tik kompiuterinės grafikos kūrėjas, reklamos specialistas, išradėjas, bet ir muzikantas – į rankas mėgsta paimti gitarą. Jis improvizuoja elektrine gitara, kuria muziką. Autorius sako, kad šalia jo visą laiką stovėjusios dvi mūzos, kartais net nežinodavęs, kuri svarbesnė.

„Dažniausiai porą savaičių vien tik groju, nes jeigu tapau, tai jau susimaišau dažus, pasiruošiu ir pradedu – tada porą savaičių nieko kito nebegaliu daryti. Įdirbis jau yra, esu „įsivažiavęs“, – pasakoja menininkas ir priduria – improvizacijai reikia įkvėpimo ir dvasinio postūmio.

Ar muzika padeda kurti vaizduojamuosius menus, ar – atvirkščiai, menai padeda muzikuoti? Pasak G. Velykio, tai praktiškai tas pats: vienur su dažais dirbi, kitur su garsais. Darąs tai, ką tuo metu nori ir gali. Emocijas menininkas dažniau išreiškia muzika, bet kartais technologijos užkerta kelią arba apriboja, arba gali pritrūkti emocijos. „Aš nesu toks, kuriam tai, kas gražu, yra gerai. Menas nebūtinai turi būti dailus.“

G. Velykio parodą aplankyti galima Gelgaudiškio dvare iki balandžio 30 d.