„Fjorenca“ – lietuviško teatro depresijos ženklas?

Pagyrimo dar verti Saulius Čiučelis ir Sigitas Šidlauskas. Pastarojo suvaidintas nuolat netoliese Lorenco esantis poetas Policianas – scenoje atrodantis natūraliai ir vienintelis labiausiai su šiandiena susijęs personažas. S.Čiučelio jaunas dailininkas Onibjenė, garsiojo Botičelio mokinys, lyg atklydęs iš kito pasaulio, scenoje pasirodo tik labai trumpai, tačiau įneša emocinio gaivumo, giliai pajausdamas ir perduodamas savo ir savojo mokytojo tragiškumą. To nebūtų galima pasakyti apie kitus spektaklyje nuolat pasirodančius menininkus.

Juos suvaidinę aktoriai, lyg ir turėję atskleisti didingiausius Renesanso epochos dailininkus ar bent jau prisiliesti prie jų asmenybių unikalumo, neįgyvendina šio tikslo. Šiuolaikiniai ekstravagantiški jų drabužiai tarytum šių dienų žmogui suprantama forma perteikia mintį, kad menininkai visais laikais buvo, yra ir bus išskirtinės asmenybės. Bet tik tiek.

Septyniolikmečio Lorenco sūnus kardinolas Džiovanis de Medičis, kurį suvaidina moteris – aktorė Agnieška Ravdo, yra tarsi nuoroda į šiandienės visuomenės kontekstą ir jame pakitusią moters poziciją. Kita vertus, šie šiuolaikiškumo ženklai (kaip ir scenos priekyje esantis baseinas, kurio, toliau sėdint, nematyti ir vienu metu iš viršaus pasipilantis depozitas – tuščia alui skirta plastikinė ar skardinė tara) atrodo pritempti ir dirbtini.

Liūdesio gaidos

Savotišku gelbėjimo ratu, be minėtos kai kurių aktorių vaidybos, tampa ir dailininkės Renatos Valčik kurta scenografija (ir kostiumai). Tiesa, irgi iliustratyvi. Tačiau pagyvina veiksmą, leidžia paganyti akis. Pirmoje spektaklio dalyje vykęs veiksmas aplink didžiulę koloną perteikia pasaulietinę Florencijos gyventojų nuotaiką (išorę), o antroje dalyje koloną dengęs audeklas nusileidžia ir apnuogina Medičių vilą (vidų). O Fjorės galingumą paryškina ir scenos gilumoje esanti nuožulni konstrukcija, kuria plevėsuojančia šilkine suknele lėtai nusileidžia į sceną herojė.

Apibendrintai galima pasakyti, kad spektaklis išryškino ne vieną šiandienio lietuviško dramos teatro problemą. Pastaruoju metu ne vienas ir ne vien Kaune matytas spektaklis – jeigu į jį pažvelgtume kaip į asmenybę – atrodo lyg užsidaręs savyje, tarytum sirgtų apatiją žadinančia depresija. O galbūt tai tik natūraliai atspindi visuomeninę slogią nuotaiką, kalbant apie šalies, ypač kultūros ir švietimo, prastoką ir, regis, vis prastėjančią padėtį? Menininkai – jautriausiai ir įžvalgiausiai aplinką sugeriantys piliečiai. Ir, ko gero, teisingiausiai.

O tiesa dar ir tai, kad daugelį metų žiūrovų sielas savo kūryba maitinę vyresniosios kartos režisieriai po truputį apleidžia savo postus, užleisdami vietą jauniems kūrėjams, tačiau kandidatų per visą šalį yra tik vienas kitas. Kiti gi čia nematą perspektyvų ar dar yra nepajėgūs pakeisti didžiųjų režisūros banginių, ant kurių laikosi (ar vertėtų jau sakyti "iki šiol laikėsi") Lietuvos teatras, pamainos. "Fjorenca" – it veidrodis, atspindintis šį kūrybinį sąstingį.