- Kotryna Lingienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Su antrojo pagal dydį Bulgarijos miesto Plovdivo vicemeru Stefanu Stojanovu galima kalbėtis valandų valandas. Ir ne tik dėl to, kad 2019-ųjų sausį jo miestas – kartu su Madera Italijoje – taps Europos kultūros sostine.
Tiesą sakant, politikas nemėgsta kalbėti apie tai, prie ko pats nėra prisilietęs. Vos paklaustas apie subtilesnes programos detales, jis kreipia į už tai atsakingus asmenis. Bet, vaikštant po tūkstantmetį Plovdivo centrą, kalba vis nukrypsta į vieną ar kitą istorijos epochą. Štai čia – stadionas, kuriame kadaise tilpdavo 100 tūkst. sporto gerbėjų, o čia – būsimas archeologijos muziejus. Įspūdingas šimtus paukščių rūšių vaizduojančias mozaikas atkasinėjančius archeologus S.Stojanovas pažįsta asmeniškai, ir, klausantis jo pasakojimų, akivaizdu, kad savo krašto istorija domisi daugiau nei vidutinis pilietis.
S.Stojanovas savo dienotvarkėje žongliruoja keliomis atsakomybėmis: yra organizacijos "Plovdiv 2019" valdybos narys ir pirmininko pavaduotojas, savivaldybėje atsakingas už švietimą, verslo plėtrą, Europos politiką ir tarptautinius ryšius. Nenuostabu, kad yra aplankęs jau šešias Europos kultūros sostines. Taigi, prisėdę ant dar vienų šimtus metų skaičiuojančių laiptelių Plovdivo centre su S.Stojanovu kalbamės apie tai, kas paprastai nerašoma kultūros renginių bukletuose, bet yra labai įdomu. Ypač tiems, kurie akylai stebi, kaip auga mitinis "Kauno 2022" žvėris.
– Ar jūs – vienas tų, kuriems gimė mintis, kad Plovdivas galėtų būti Europos kultūros sostine?
– Aš prisijungiau, kai mintis jau buvo ištarta garsiai. Plovdivo vicemeru tapau 2012 m. pradžioje. Viena mano pareigų buvo vadovauti paraiškos rengimo procedūrai. Pradėjome nuo nulio, įkūrėme viešąją įstaigą, suformavome – ir vis dar formuojame – komandą.
– Neteko sudvejoti dėl to, ar miestui tikrai reikia šio titulo?
– O, čia ilga istorija! Plovdivas – labai senas miestas, turime duomenų, kad čia gyventa jau prieš 8 tūkst. metų. Turime daugybę kultūros sluoksnių. Taigi teko išgirsti ir labai daug įsivaizdavimų, kas yra kultūros sostinė, ir kaip galima šį projektą įgyvendinti, kiek visko turime parodyti. Pirmuosius metus tik ir diskutavome. Visgi Europos kultūros sostinės titulas neskiriamas už istorinius pasiekimus. Tai titulas ateičiai.
– Kaip vicemeras turbūt turite ir daug kitų užduočių, ne tik kultūros sostinės projekte?
– Tiesa, turiu įvairių darbų. Bet bent porą dienų per savaitę skiriu Europos kultūros sostinei, kartais daugiau. Kultūros projektai visuomet buvo mano sfera.
– Prisimenate jausmą, kai sužinojote, kad miestas laimėjo?
– Labai gerai prisimenu. Metus iki galutinio komisijos sprendimo visi turėjome labai daug darbo, tobulinome finalinę prezentaciją, visi ir išvargome. Pristatymas vyko Sofijoje, jį tiesiogiai transliavo televizija. Sprendimą komisija priėmė už uždarų durų, o tada – sveikinimai! Pamenu, buvo daug emocijų. Netrukus išvykome atgal į Plovdivą, pakeliui sukvietėme keliasdešimt projektui artimiausių žmonių vakarienės. Grįžę pamatėme – tai buvo mums labai netikėta – švenčia visas miestas! Pasirodo, žmonės stebėjo transliaciją, o, sulaukę gerų žinių, patraukė švęsti. Buvo nuostabu.
– Ar pozityvios emocijos dominuoja ir šiandien?
– Dabar jau kitaip. Žinoma, žmonės džiaugiasi, bet dabar jau nudirbta daug darbo, jau sulaukėme daug dėmesio, jau vyksta procesai. Jausmas kitoks. Žinoma, visi Plovdive žino ir didžiuojasi, kad 2019-ieji bus mūsų metai. Gal dar ne visi spėjo įsigilinti į programą, bet visi laukia turistų ir žino, kad bus daug puikių renginių.
– Pavyko suvaldyti projekto biudžetą? Ar smarkiai jis išaugo?
– Pamatysime kitąmet, bet kol kas viskas gerai, vyriausybė skyrė 10 mln. eurų, prisidėjo ir vietos valdžia, kiti strateginiai partneriai. Nuo pat pradžių buvome pragmatiški – taip, galima surengti grandiozinę parodą už 5 mln., bet Plovdivas – ne apie tai. Nebūtų protinga didžiąją dalį biudžeto išleisti vienadieniam renginiui.
Galima surengti grandiozinę parodą už 5 mln., bet Plovdivas – ne apie tai. Nebūtų protinga didžiąją dalį biudžeto išleisti vienadieniam renginiui.
– Bulgarijoje, o ir Plovdive, daug tarptautinių kompanijų. Ar jos bendradarbiauja su kultūros sostine?
– Daugelis jų orientuotos į eksportą, taigi neturi galimybių remti vietos iniciatyvų. Vis dėlto turime didžiuosius partnerius, o dar keletą sutarčių pasirašysime baigiantis šiems metams.
– Kaip sutariate su žiniasklaida?
– Iš esmės – gerai. Bet ketveri metai – ilgas laikotarpis, tad buvo visko. Pernai, pavyzdžiui, ėmėme girdėti skundus – neva, niekas nevyksta, kur projektai, kur renginiai? Numatėme, kad taip bus – komunikavome žinią apie tai, kad liko dar pakankamai laiko, ir norime gerai atlikti namų darbus. Kiek žinau, panašiai įvykiai dėliojasi ir kitose Europos kultūros sostinėse. Pagal kitų patirtis jau galime pasiruošti situacijoms, kurios dar tik laukia ateityje. Žinote, emociškai prie savo miesto prisirišę žmonės, ypač menininkai, visuomet bus atidūs ir priekabūs. Bet ir jie mato, kad miestas atviresnis, čia atvyksta daugiau žmonių.
– O kaip politikai? Ką apie "Plodiv 2019" mano tie, kurie opozicijoje? Savivaldos rinkimai – kitąmet, ar tai neturės įtakos procesams?
– Rinkimai vyks metų pabaigoje, o mes jau dabar esame patvirtinę 95 proc. programos, sutartys pasirašytos – nieko nepakeisi net ir labai norėdamas. Žinoma, opozicijoje esantieji greičiausiai sakys, kad neišnaudojome visų galimybių, galėjome padaryti daugiau. Tai žaidimo, kuris vadinamas politika, dalis. Jei paklausite bet kurio miesto gyventojo, kodėl, jo manymu, Plovdivas kitąmet taps kultūros sostine, jis atsakys, kad miestas gražus, jame daug istorijos ir potencialo ateičiai. O jei paklaustumėte gyventojų tuose miestuose, kurie to titulo nelaimėjo, jie atšaus, kad kalta savivaldybė, neišnaudojusi gero šanso.
– Jūs nedirbate prie 2019 m. renginių programos, bet vis dėlto įdomu, ką joje išskirtumėte kaip didžiausius komandos pasiekimus?
– Manau, didžiausias pasiekimas – tai, kad 99 proc. programos suformavome per atvirus kvietimus ir pasiūlymus. Tai buvo sudėtingas, daugiasluoksnis procesas. Atvirų kvietimų buvo 15, sulaukėme per 1 500 paraiškų. Per 300 jų patvirtinome.
– Ar dalis tų, kurių idėjos nepateko į oficialią programą, vis tiek bandė ar dar bandys jas įgyvendinti? Gal ne visada svarbu pinigai?
– Kiek žinau, dalis neatrinktų projektų įvyks, bet tikrai ne visi. Šiuo atveju vis dėlto kalbama dažniausiai apie pinigus. Žinoma, su kultūros operatoriais dirbame kartu, padedame jiems įgyvendinti tai, kas įrašoma į sutartis. Ypač pavieniams menininkams ir nedidelėms organizacijoms reikia visokeriopos pagalbos.
– Bulgarijoje emigracijos problema tokia pat opi kaip Lietuvoje. Ar tikimasi, kad Europos kultūros sostinės titulas paskatins žmones grįžti į Plovdivą?
– Keli atvejai man žinomi, bet tai nėra vienas pagrindinių mano tikslų. Be abejo, tikimės, kad svetur gyvenantys plovdiviečiai didžiuojasi šiuo titulu. Jei jis taps argumentu grįžti – nuostabu. Bet tai – tik formulės dalis.
– Plovdivo šūkis kitiems metams – "Kartu". Šiame mieste daugelį amžių sugyveno skirtingos kultūros ir konfesijos, taigi įdomu, ar šį žodį pasirinkote kaip tikslą, ar kaip reveransą tradicijai, kurią norite atgaivinti? Ar patys mokotės viską daryti kartu?
– Abu atsakymai teisingi. Sutinku, kad kartu nėra pats inovatyviausias sprendimas, bet jame telpa labai daug dalykų. Per paraiškos ruošimo procesą ne kartą tuo įsitikinome. O dėl mokymosi... Na, žmogus juk mokosi visą gyvenimą! Žinoma, tokios apimties projekte tai be galo svarbu. Man tai įprasta, bet, tarkime, menininkai juk dažnai individualistai. Jiems, manau, reikėjo daugiau laiko.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?1
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
Urbšienės faifoklokai Baniutės svetainėje4
Kačerginėje, buvusioje Mašiotų ir Urbšių šeimų vasarvietėje, kuri apima namelį ir parkų sklypus, daugiau nei 20 metų šeimininkauja Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijos nariai. Šeimininkauja,...
-
45-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ kviečia Kauno publiką į teatrališką savaitę
Kauno teatro mylėtojai turės unikalią progą mėgautis aukščiausio lygio teatro spektakliais iš visos Lietuvos. Nuo balandžio 21 iki 28 dienos Kauno kultūros centras kviečia visus teatro gerbėjus švęsti 45-ąjį „Lietuvos te...
-
Kauną užplūs skandinaviškos kultūros banga4
Paskutinę balandžio savaitę Kaunas tradiciškai kviečia iš arčiau pažinti skandinavišką kultūrą. Dalyvių laukia gausi renginių programa: parodos, norvegų kalbos pamokos, protmūšis, paskaitos bei diskusijos, ekskursijos i...
-
Maironio lietuvių literatūros muziejui toliau vadovaus D. Cibulskienė1
Maironio lietuvių literatūros muziejui ir toliau vadovaus Deimantė Cibulskienė, pranešė Kultūros ministerija. ...
-
R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės sielos peizažai
Šiandien Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ atidaroma Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės (1959–2023) tapybos darbų paroda „Virš debesų“. ...
-
G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka18
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju M...
-
Tarpininkai: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus darbų paroda
Autoriai – tapytojas Andrius Miežis ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius – kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publi...