E. Nedobežkina: šokis – kelionė į begalybę

Taigi, viena mano siekiamybių – maksimaliai plėsti fizinių galimybių ribas. Tačiau man pačiai vis dėlto įdomiau stebėti artistą, kuris supranta, kad tarp sugebėjimo ištarti žodį ir sugebėjimo suvokti, ką sakai, yra didžiulis skirtumas.

– Ar kada scenoje išgyvenate jausmą, kad nebėra publikos, nieko nėra, tik jūs ir jūsų kūno kalba? Tai pavadinčiau momentais, kai jau šoka ne kūnas, o kraujas.

– Taip, ir tai pačios nuostabiausios akimirkos. Tuo metu užplūsta nežemiškas jausmas – tu tarsi atsitrauki į šalį ir leidi savo kūnui stebinti tave. Matai, kaip jis, pasikliaudamas instinktais, keliauja erdvėje, keisdamas judėjimo kryptį, greitį, lygį, o ką tik atėjusi mintis jau tampa apčiuopiamu judesiu.

– Dvasinis mokytojas Osho yra pasakęs, kad būti kūrybingas gali tik tuomet, kai myli gyvenimą ir nori skleisti grožį aplinkui. Ar jums priimtina tokia filosofija?

– Osho idėja galėtų būti kaip siekiamybė, tobulo kūrėjo apibūdinimas. Tačiau vargu ar tai įmanoma šiuolaikiniame pasaulyje. Menas, kūryba atspindi mūsų gyvenimus, problemas, su kuriomis susiduria šių dienų individas arba visuomenė. Daugeliui kūryba – nepasitenkinimui išreikšti, priversti kitus susimąstyti apie tai, kas vyksta aplinkui.

Aš manau, kad savo kūrybingumą turime išnaudoti grožiui ir gėriui skleisti. Tačiau kūrybingos sielos žmogus – nebūtinai laimingas, viskuo aprūpintas ir nuoširdžiai mylintis gyvenimą... Deja, tokių žmonių labai labai nedaug.

– Šokis, kaip ir teatras – akimirkos menas. Nelieka rankraščių ar paveikslų, kurie gali amžiais kaboti ant sienų. Yra tik akimirkos scenoje. Paskutinis jūsų pasirodymas su šiuo spektakliu Lietuvoje. Kokios mintys, atsisveikinat su "Aura"?

– Šį kartą pabūsiu atsargi ir prisiminsiu, kad geriau niekada nesakyti "niekada"! "Auros" istorijoje daugybė realizuotų idėjų, parodytų spektaklių, įvykdytų projektų, kurie kažkada atrodė lyg neįmanoma įveikti viršukalnė. Žinant teatro vadovės B.Letukaitės užsidegimą bei entuziazmą dar labiau nedrįsčiau sakyti, jog tai tikrai tikrai mano paskutinis pasirodymas šiame spektaklyje.

Stengiuosi negalvoti apie išėjimą. Dar daug darbų reikia atlikti, spektaklių sušokti. Tačiau aišku viena: "Aura" visuomet liks ta vieta, kurioje aš užaugau – ir kaip asmenybė, ir kaip kūrėja.

– Sakoma: "Jaučiu, kad gyvenu". Kas yra tie momentai jūsų gyvenime?

– Tai mano rytai ir vakarai. Nubudusi ryte visuomet pergalvoju, ką veiksiu, kiek darbų reikės padaryti. Vakare atvirkščiai, gulėdama lovoje, kiek dar mato akys ir nuovargis jų neužmerkia, permąstau, ką per dieną atlikau, kas buvo padaryta tinkamai ir kur dar reikėtų įdėti daugiau pastangų, ištaisyti klaidas. Tada supranti, kiek daug jau įvyko, gali pasidžiaugti jau nuraškytais vaisiais. Ir tas saldus žinojimas, kad kita diena jau priešaky...

Kas? "Padaryk iš manęs jungiklį" (choreografė Birutė Letukaitė)

Kada? Balandžio 24 d. 17 val.

Kur? VDU Didžiojoje salėje.