Džiazo pianistė K. Borjeson: muzika – mano deimantas

Į Kauną sugrįžo žinoma džiazo pianistė iš Japonijos Keiko Borjeson. Prieš porą metų apsilankiusi Sugiharos savaitėje ji sugrįžo, kad pagerbtų 125-ąsias daktarės ir žydų gelbėtojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės atminimą.

O.Jablonskytės-Landsbergienės gimimo metinėms skirtame, Kauno žydų bendruomenės organizuojamame renginyje, K.Borjeson pasirodys su Lietuvos muzikantais – Arvydu Joffe (perkusija), Tomu Botyriu (saksofonas) ir Mykolu Bazaru (bosinė gitara).

Kalbinome pianistę apie muziką, kultūrą ir jos pašaukimą. Atsisveikinant atlikėja žadėjo, kad koncerte išgirsime ne tik daug gražaus džiazo, bet ir hebrajiškų dainų bei Andriaus Mamontovo dainos "Marso Kanjonai" versiją.

– Jūs buvote labai maža mergaitė, vos penkerių metų, kai pirmą kartą pasirodėte / grojote televizijos laidoje. Gal galite plačiau papasakoti apie tai ir kuo patraukė pianinas?

– Mama mane sudomino pianinu, bet giminėje buvo ir daugiau muzikantų. Japonijoje tuo metu buvo daugiau vokiškos muzikos – Ludvigas van Beethovenas ir kt., bet giminės atvėrė ir prancūzišką muziką. Kai buvau paauglė, gal 16-os, buvo jaučiama abiejų srovių muzikos įtaka, tačiau vokiečių kompozitorių kūryba buvo labiau paplitusi, Dabar tai išsilygino. Net mokoma šių dviejų klasikinės muzikos mokyklų skirtingai. Mano pusseserė – geriausia pianistė Japonijoje, buvo griežta. Po pamokos verkdavau, nes nesimokiau tinkamai ir pakankamai nesusikoncentruodavau.

Vėliau, baigusi mokyklą, muziką studijavau aukštojoje mokykloje. Buvo sunku, nes tuo metu ypač daug jaunuolių norėjo studijuoti, kad patektum, reikėjo įveikti didelį konkursą. Jaučiau daug streso ir negalėjau mėgautis klasikine muzika, buvau ta juoda avis, bet pabaigiau. Po 2–3 metų pasikeičiau, norėjau groti pianinu tiesiog bare. Nežinau kaip, bet taip ir padariau. Nusipirkau natų knygą ir grojau tą pačią klasikinę muziką, kuria anksčiau nesimėgavau.

Tuo metu man buvo gal dvidešimt ir vis daugiau amerikiečių atvykdavo į Japoniją, kol galiausiai Amerika atvėrė duris mums, o mes – Amerikai. Tada išgirdau vieną jų pianistų, po 10 metų dar vieną ir buvau sužavėta, kaip žmogus pergroja kūrinius savaip, savu stiliumi. Norėjau ir aš taip groti. Vėliau dar vienas žymus pianistas atvyko į Japoniją, aš jam pasakiau, kad groju bare ir paprašiau ateiti manęs paklausyti. Jis atėjo ir po pasirodymo pasakė: "Jaučiasi japoniška klasikos mokykla, amerikietiškos muzikos įtaka, turi inovatyvumo... Turi viską, tad pirmyn".

Po tokio padrąsinimo aš paruošiau savo įrašus – tuo metu kasetėse – ir išsiunčiau visiems kontaktiniams asmenims Italijoje. Atsirado vienas kvietimas atvykti koncertuoti į Italiją. Pirmasis koncertas Italijoje buvo sunkus. Traukinys neatvyko laiku, todėl vėlavau tris valandas, bet koncertas įvyko ir tai man atvėrė duris plačiau. Pradėjau ir dainuoti.

Muzika yra kalba, kuri sujungia žmones. Kartais, net jei žmonės mėgsta muziką, bet uždaro savo širdis, būna sunku į jas prasibrauti. Vis dėlto man dažniausiai pavyksta atverti vartus į visų žmonių širdis, nes tai – mano tikslas. Tai žinodama aš nieko nebijau. Muzika yra mano deimantas. Man jau virš 70 metų ir vis dar groju. Džiaugiuosi tuo ir noriu groti toliau, nes mano užduotis yra atverti širdžių vartus, tai džiaugsmas, o pasaulyje jo dabar nėra tiek daug. Gyvūnų naikinimas, miškų kirtimai, nelaimės... Žmonėse daug neapykantos, noro naikinti, ir tai tęsiasi. Turėtume pradėti būti laimingi ir dėkingi.

Žmonėse daug neapykantos, noro naikinti, ir tai tęsiasi. Turėtume pradėti būti laimingi ir dėkingi.

Jei taip nesijausime dabar, tai kada? Galbūt rytoj tavęs jau nebebus... Japonijoje visada yra minusas ir pliusas, visa tai tavyje. Reikia būti ramiam, valdyti save. Neturi kažko dabar – turėsi vėliau, jei turi per daug, neturėsi to vėliau. Gyvenimas paprastas. Žmonės to nežino ir jaudinasi, nerimauja kasdien, nors nėra ko nerimauti.

– Daug keliaujate kaip muzikantė, taip pat gyvenate dalį laiko Japonijoje, dalį laiko Amerikoje ir Švedijoje. Sutinkate daug skirtingų žmonių, jus formavo skirtingos kultūros...

– Aš nematau savęs tik kaip japonų kultūros, o formuoju save kaip individą. Kraustymasis, judėjimas yra tarsi joga. Keliaujant tu turi prisitaikyti, ir tai puiki gyvenimo pamoka. Į naują kultūrą aš žiūriu kaip į naują pradžią, su kuria po truputį susipažįstu. Jos skirtingos, bet aš atsipalaiduoju ir džiaugiuosi skirtumais, bandau pasiimti geriausią.

– Turite klasikinės muzikos pagrindus, bet perėjote į džiazą...

– Džiazas – mano muzika. Kartais sunku rasti save, bet man pavyko. Kai atvykau aplankyti sergančios pusseserės, ji sakė, kad džiaugiasi mane matydama. Taip pat pasakė, kad kai rašai muziką, žinoma, ją ir groji, bet jei ji tau nepatinka, tuomet kūryba labai sunki. Tai buvo jos paskutinis man skirtas sakinys. Ilgus metus jaučiau kaltę, kad nesekiau jos keliu, bet po šio sakinio man palengvėjo.

– Daug muzikantų dabar maišo skirtingus stilius, juos jungia... Tai tapo tarsi mada. Ar tai gerai – muzikai, klausytojams?

– Savo muziką, repertuarą keičiu ir aš. Pavyzdžiui, Kinijoje ir Vietname klausytojai nori girdėti daugiau giesmių, ramios ir tylios muzikos , todėl atlieku ir tai. Žinoma, džiazas yra sudėtingas muzikos stilius ir reikia jį pamaišyti, todėl tai ir bandau daryti.

– Kaip minėjote, džiazas yra gana sudėtingas muzikos stilius, ypač tiems, kurie neturi muzikinio išsilavinimo. Galbūt patartumėte tiems, kurie mėgsta džiazą, bet norėtų geriau suprasti šią muziką ar net yra pradedantieji muzikantai?

– Jei yra muzikiniai pagrindai, žinoma, lengviau, bet pirmiausia patarčiau rasti muzikantą – pianistą, saksofonininką ar kt., bei džiazo rūšį: pop-jazz, blues-jazz, tradicinis džiazas ar kt. Svarbu, kad būtų pasirinkimas. Jei pasirodo nuobodu, galima eiti prie kažko kito, kol rasite, kas pasieks jūsų širdį. Sunku, nes reikia ieškoti, daug klausyti. Muzika per radiją gali išvaryti iš proto, nes ten tas pat. Žmonės tai girdi kasdien ir jiems atsibosta, todėl jie užveria širdį muzikai ir nežino, ką mėgsta. Muzikos mokytojams sunku padėti mokiniams atrasti jiems tinkančią, artimą muziką... Aš negroju roko, bliuzo ar blues-jazz, bet groju džiazą, nes tuo metu Japonijoje buvo daug puikių džiazo muzikantų. Tai skirtingos kalbos, bet galiausiai visur, kur save rasite, bus puiku.

– Norėčiau paprašyti daugiau papasakoti apie jūsų vedamas pamokas / kūrybines dirbtuves vaikams ir jūsų fondą…

– Kūrybines dirbtuves rengiu vaikams, kurie ieško savo kelio muzikoje. Gaila tai sakyti, bet yra daug blogų mokytojų. Visur pasaulyje vyresni mokytojai neteisingai moko jaunimą, kiša jiems į galvas ir tai tampa nuobodu, jaunimas pradeda galvoti, kad to nesugeba ir daug jaunų žmonių praranda muziką. Daug kur tai galima pastebėti ir labai gaila. Labai svarbu būti geriems vieni kitiems. O fonde renkame pinigus per labdaringus koncertus ar aukcionus renkame pinigus kažkokiam konkrečiam tikslui. Pavyzdžiui, Vietname žmonės surengė labdaringą aukcioną kalnui išsaugoti, tad mielai prisidedu prie tokių tikslų.


Kas? Koncertas Onos Jablonskytės-Landsbergienės 125-osioms gimimo metinėms. (Dalyvauja K.Borjeson (vokalas, fortepijonas, Japonija, Švedija), Arvydas Joffė (mušamieji), Tomas Botyrius (saksofonas), Mykolas Bazaras (bosinė gitara).

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Rugsėjo 5 d. 19 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Audra

Audra portretas
Puiki moteris, muzikantė, lyderė. Puikus koncertas!!!

AS

AS portretas
labai panaši į pasenusią mūsų Gintarę Karaliunaitę...
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių