Kauno filharmonijoje – dangaus skliauto mozaikos akmenėliai

Muzika ir kontekstai

Didžiausiose pasaulio koncertų salėse ir prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose koncertuojantis RPO pasižymi itin demokratinėmis pažiūromis: bendradarbiauja su populiariosios muzikos atlikėjais, įrašo vaizdo žaidimų, kino filmų, televizijos laidų muziką, siekia, kad orkestro muzika taptų kuo prieinamesnė įvairioms auditorijoms, tad pasirodo net itin kukliose erdvėse.

Neįtikėtinai sparčiai karjeros laiptais kylantis pianistas iš Makedonijos S.Trpčeskis pristato solinius rečitalius, groja kamerinės ir orkestro muzikos koncertuose. Koncertui „Žalgirio“ arenoje dirigavęs RPO vadovas V.Petrenka yra dirbęs Karališkajame Liverpulio filharmonijos orkestre, Oslo filharmonijos orkestre, Didžiosios Britanijos nacionalinio jaunimo orkestre, yra kviestinis daugelio prestižinių orkestrų ir renginių dirigentas. Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje jis aiškiai ir vienareikšmiškai išreiškė savo nuomonę.

Pirmas koncerte skambėjo S.Prokofjevo (1891–1953) vienas populiariausių kūrinių – „Klasikinė simfonija“ Nr. 1, D-dur, op. 25.

Kūrinius ir atlikėjus pristatęs antrosios nacionalinės LRT radijo programos „Klasika“ vadovas Julijus Grickevičius akcentavo sudėtingą S.Prokofjevo likimą, pasaulinę šlovę ir žiaurų likimą. Peterburgo konservatorijoje kompozicijos ir fortepijono studijas baigęs S.Prokofjevas dar 1918 m. išvyko į užsienį koncertuoti, gyveno JAV, Paryžiuje, koncertavo Vakarų Europoje, JAV, Sovietų Sąjungoje. 1933, 1934 m. jis koncertavo ir Kaune.

Šiandien bet kokia šios šalies menininkų kūryba žiūrima, skaitoma, klausoma kitaip, tad panorau sužinoti, kaip šio kompozitoriaus muziką vertino jo amžininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas (1903–1976). Nenustebau radusi, kad rašydamas apie S.Prokofjevo 1933 m. koncertą Kaune jis pateikė dar ir griežtą kultūrinį-politinį kontekstą. „Tačiau jau prieš karą gimė meno kūrėjų, aiškiai pranašaujančių netolimą ateitį: romantiško, individualistinio grožinio pasaulio griuvimą. Keisčiausia: jie pasireiškia daugiausia toje šalyje, kuri vėliausiai priėmė Vakarų Europos kultūrą ir niekuomet nebuvo jos tikrai suvirškinusi – Rusijoje.“

Šiandien bet kokia šios šalies menininkų kūryba žiūrima, skaitoma, klausoma kitaip.

Analizuodamas S.Prokofjevo stilių, V.Jakubėnas akcentavo kritikus erzinusį dvilypumą, chuliganiškumo ir saloniškumo derinį, jo revoliucioniškumą lygindamas su Honore Gabrielio Mirabeau, o ne Maximilieno Robespierre'o, salonišką švelnumą netikėtai tampantį ironišką, ar net demonišką. Kiekviename S.Prokofjevo muzikos takte jis įžvelgė logiką ir stiprią inteligenciją.

Vėlesniuose tekstuose V.Jakubėnas pabrėžė nelaikąs S.Prokofjevo „grynai sovietiniu kompozitoriumi“. Išeivijoje JAV rašytoje Danutės Pomerancaitės ir Yuri Mazurkevicziaus koncerto recenzijoje jis vėl atkreipė dėmesį į S.Prokofjevo kūrybą ir likimą: galimybę gyventi ir gastroliuoti užsienyje, ideologinių valymų išgyvenimą išlaikant kūrybinį individualumą.

Subtili, preciziška orkestro niuansuotė, grakštūs nuo pernai RPO vadovaujančio charizmatiškojo dirigento V.Petrenkos mostai teikė vilties ir sukūrė tikrai šventišką atmosferą.

Likimai ir paralelės

Antrasis koncerto kūrinys – L.van Beethoveno (1770–1827) „Choralinė fantazija“ fortepijonui, chorui ir orkestrui c-moll, op. 80 (1808), kurį RPO atliko su Kauno valstybiniu choru ir pianistu S.Trpčeskiu, klausytojams buvo pristatytas kaip legendinės L.van Beethoveno IX simfonijos šauklys. Ir iš tiesų – šis jausmas, suvokimas atėjo su pirmaisiais kūrinio garsais.

Kūrinys, pradedamas fortepijono solo, pamažu prisijungiant orkestrui ir tik tada chorui, savo skambesiu, melodijomis kalbėjo apie šviesą ir viltį. Kauno choras buvo neprilygstamas ir puikus RPO ir S.Trpčeskio (beje, grojusio „Bösendorfer“ fortepijonu, kurio skambesiu galime gėrėtis Kauno valstybinės filharmonijos salėje) partneris.

Atlikęs L.van Beethoveno „Choralinę fantaziją“ pianistas kreipėsi į publiką lietuvių kalba ir prisipažino, kad buvo „Žalgirio“ arenoje prieš vienuolika metų. Ne kaip pianistas, o kaip krepšinio sirgalius, kai Makedonija iškovojo didžiausią istorinę krepšinio pergalę. 2011-aisiais Kaune vykusio Europos krepšinio čempionato ketvirtfinalyje makedonų rinktinė paklupdė lietuvius ir sužlugdė mūsų rinktinės viltį siekti medalių.

„Tada neįsivaizdavau, kad kada nors čia grosiu atlikdamas tokį didingą, žmones suburiantį kūrinį“, – sakė S.Trpčeskis, diplomatiškai paminėdamas Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, Rimą Kurtinaitį, muziką ir sportą lygindamas per virtuoziškumo ir artistiškumo prizmę.

Makedonų virtuozas akcentavo, kad kiekvienas gyvenimo momentas yra prisiminimas, o momentai gyvenime yra svarbūs, ir ragino klausytojus savo gyvenimus daryti geresnius ir įsimintinesnius.

Esu įsitikinus, kad visą gyvenimą prisiminsiu, kaip S.Trpčeskis arenoje encore grojo svajingą M.K.Čiurlionio „Muzikinį momentą“ fis-moll (VL 163). Prisiminsiu, kaip plojimais ir balsais savo pritarimą rodžiusi publika tiesiog pamaldžiai klausėsi M.K.Čiurlionio muzikos garsų.

Trečiasis koncerto kūrinys – vieno žymiausių suomių kompozitoriaus, dirigento J.Sibeliaus (1865–1957) Simfonija Nr. 2 D-dur, op. 43 (1902). Sukurta po populiariosios simfoninės poemos „Suomija“, ši simfonija paties kompozitoriaus vadinta jo sielos išpažintimi. J.Grickevičius akcentavo Lietuvos ir Suomijos istorijų panašumą, simfonijoje girdimą laisvės troškimą.

V.Jakubėnas apie tuomet Kaune atliktą simfoninę poemą „Suomija“ rašė kaip sukėlusią „ypatingą entuziazmą“ ir kėlė klausimą, kodėl taip mažai girdėjome J.Sibeliaus kūrinių? „O Suomijos likimo keliai, jų šiaurietiška prigimtis turi juk daug bendro su lietuviais.“ Iš tiesų – Suomiją ilgą laiką valdė danai, švedai, o vėliau, XIX a., rusai, čia buvo drausta leisti knygas suomių kalba, tik po 1863 m. ir tik palengva suomių kalba tapo oficiali mokyklose ir įstaigose. XX a. pradžia Suomijai buvo lemtinga – vykdant parlamentinę reformą pirmą kartą Europoje, 1906 m., rinkimų teisę gavo moterys, o 1917 m. buvo paskelbta Suomijos nepriklausomybė.

Plojimais ir balsais savo pritarimą rodžius publika tiesiog pamaldžiai klausėsi M. K. Čiurlionio muzikos garsų.

Karelų folkloru grindžiama J.Sibeliaus muzika lėta, didingai išskleidžianti kulminacijas – „Royal Philharmonic Orchestra“ ir dirigentas V.Petrenka neprilygstamai perteikė šios muzikos grožį.

„Svajonė“ ir svajonės

Kauno valstybinė filharmonija ir „Kaunas 2022“ publikai suteikė neįkainojamą dovaną – tiesioginę koncerto transliaciją radijo bangomis. Kaip pastebėjo J.Grickevičius, ne taip dažnai gastroliuojantys orkestrai sutinka suteikti transliacijos teisę, kai groja ne namų scenoje. J.Grickevičius taip pat akcentavo Kauno valstybinio choro, kurio profesionalumą vertina ir kolegos iš RPO, pasirodymą: „Tai didžiulė garbė ir atsakomybė, mūsų techninių galimybių išbandymas.“

Subtili kūrinių orkestruotė, sudėtingos pianisto, choro partijos kuo puikiausiai girdėjosi „Žalgirio“ arenoje ir, tikiu, tiesioginės transliacijos klausytojams. Pagirtinas garso režisierių darbas! Iš tiesų ausis negalėjo praleisti nė smulkiausios natelės, tik nesinorėjo girdėti verčiamų natų puslapių – na, bet tokia yra preciziško įgarsinimo kaina.

Koncerto pabaigoje orkestras publikai įteikė dar vieną dovaną, encore pagrojęs J.Naujalio „Svajonę“. Buvo tiesiog neįtikėtina, kaip didingai J.Naujalio muzikos garsai užpildė arenos erdves, kaip susikaupusi, kone pamaldžiai jos klausėsi publika. Girdint, kaip įsijautę, susikaupę grojo muzikantai, kaip didingai dirigavo V.Petrenka, buvo akivaizdu: atlikti lietuvių klasikų kūrinius nebuvo tik mandagumo gestas. Ir šiuo atveju net nelieka vietos apgailestavimui, kad Lietuva vis dar tik M.K.Čiurlionis ir J.Naujalis – šie autoriai kone idealiai atitiko koncerte skambėjusių kūrinių laikotarpį ir dvasią. Dabar belieka tokio mandagumo sulaukti iš savų atlikėjų, prisimenant V.Jakubėno siekiamybę – nė vieno koncerto be lietuviško kūrinio.

„Regis, pats Aukščiausiasis mėto iš dangaus skliauto mozaikos akmenėlius ir leidžia man juos sujungti į vieną visumą“, – taip J.Sibelius kalbėjo apie koncerte skambėjusios simfonijos sukūrimą. Po tokių žodžių akys tarsi savaime kilo į viršų. Ne į dangų, tik į arenos lubų konstrukcijas. Dangui nuskrido maldelė apie visus įmanomus koncertinius poreikius galinčią patenkinti šiuolaikišką koncertų salę Kaune, kuriai po arenų, baseinų ir stadionų tikriausiai irgi ateis eilė.