Choreografas A. Jankauskas: pirmąkart Kaunas man pasirodė toks baisus

Aleksandras Jankauskas šiandien yra bene vienintelis Lietuvoje choreografas, įvertintas Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos "master class" sertifikatu. Tokią informaciją vienbalsiai skelbia pokalbių su Kauno valstybinio muzikinio teatro choreografu paantraštės.

Aleksandras Jankauskas šiandien yra bene vienintelis Lietuvoje choreografas, įvertintas Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos "master class" sertifikatu. Tokią informaciją vienbalsiai skelbia pokalbių su Kauno valstybinio muzikinio teatro choreografu paantraštės.

Vos pamačiusi šį žmogų supratau, kad jis savyje turi kažką daug vertingesnio, nei būtų galima įvertinti diplomu. Pažintis su Aleksandru padovanojo trigubą – žmogaus, puikaus pedagogo ir talentingo choreografo – atradimo džiaugsmą.

– Kokie vėjai nubloškė į tolimąjį Taškentą, suprantama – gimėte tremtinio šeimoje. Kokie vėjai atbloškė jus į Lietuvos teatrą?

– Mano atėjimas į teatrą – labai stebuklingas. Baigiau choreografijos mokyklą Taškente, sezoną dirbau Dnepropetrovske, paskui – armija. Mano kaip atlikėjo lygis tuomet stipriai krito. Kaip ir dauguma tremtinių, mūsų šeima taip taip grįžo į Lietuvą. Atgavome turėtą žemę Telšiuose. Kadangi prie atraminės sienelės buvau nestovėjęs daugiau nei ketverius metus, tapau fermeriu.

Telšiuose likimas suvedė su moterimi iš Klaipėdos muzikinio teatro. Sužinojusi, kad esu diplomuotas baleto artistas, ji prarado amą ir išėjo pusvalandžiui parūkyti. "Muzikinis teatras vargsta, neturi vyrų šokėjų, o jis, diplomuotas artistas, žemę aria", – kalbėjo ji nervingai.

Po mėnesio ji sugrįžo specialiai dėl manęs. Sakiau, kad niekur nevažiuosiu. Kai ji atvažiavo trečią kartą – sutikau. Tuo metu teatrui vadovavusi Laisvė Dautartaitė, peržiūrėjusi mano studijų baigimo dokumentus, padavė pasirašyti sutartį: "Po trijų dienų laukiame darbe."

Taip vėl atsistojau prie atramos: nei pozicijų, nei ištiestų kojų – tik diplomas.

– Nepaisant arimuose praleistų metų, kojos vis dėlto išsitiesė?

– Ateidavau aštuntą ryto į teatrą ir išeidavau vėlai vakare, be perstojo dirbau, važinėjau į įvairius šokio seminarus. Po truputį atgavau formą. Išsitiesė ne tik kojos. Klaipėdoje sutikau nuostabų žmogų – Valentiną Žukovą, režisierės padėjėją ir koncertmeisterę. Ji man pravėrė duris į kitokį pasaulį, tą, kurio negali pačiupinėti. Ji man padėjo suprasti, kad viskas Žemėje yra sudėliota taip, kad žmogui būtų gerai. Protingi žmonės sako, kad sutapimų nebūna. Iš tiesų mes dažnai tuose sutapimuose nematome raudono siūliuko, ant kurio viskas suverta.

– Sakoma, kad teatre praliejama daugiau ašarų nei bažnyčioje? Kokia jūs suvokiate menininko misiją?

– Atplėšti žiūrovą nuo buities – visų pirmiausia. Kai žiūrovas ateina į teatrą, jį reikia pasiimti už rankos, su visomis šaknimis išsirauti ir išmesti į orą. Atėję į spektaklį žmonės atsiveria, atsidaro. Taigi, ką įdėsime, su tuo jis ir išeis namo, tvarkys tolesnį savo gyvenimą suvokdamas, kad buitis yra smulkmena, palyginti su aukštesniais dalykais.

Suprasti sistemą gali tik tada, kai išeini iš jos. Šiurkštus pavyzdys: ką gali pasakyti kurmis apie pasaulį, stovėdamas ant kurmiarausio? Tik tai, ką jis mato. Visai ką kita gali pasakyti erelis, kuris sklando aukštai danguje. Taigi menas leidžia pakilti žmogui virš savo kurmiarausio.

– Iš Klaipėdos persikėlėte į Kauną. Ar lengvai susidraugavote su laikinąja sostine?

– Kai pirmą sykį atvažiavau į Kauną, man jis pasirodė toks baisus – pilkas, apgriuvęs. Pagalvojau, kad niekada daugiau į Kauną nevažiuosiu. Vis dėlto atvažiavau. Kurį laiką šokau "Auroje", spektaklyje "Aseptinė zona".

Pamenu, nuėjau į kavinę išgerti kavos. Ir staiga man atėjo mintis apie Kauną. Šis miestas – tarsi apšepęs inteligentas su katiliuku ant galvos. Tą pačią akimirką akies krašteliu pamačiau, kad mane kažkas stebi. Tai buvo senukas, kuris, kaip aš tą akimirką suvokiau, ir yra šio miesto personalija.

Dabar man šis miestas tapo savas: čia sukūriau mylimą ir mylinčią šeimą.

– Dirbate Muzikiniame teatre, garsėjusiame nuostabiais atlikėjais ir artistais. Kaip jaučiatės dirbdamas su dabartinių artistų karta?

– Darbas su solistais – didžiausias atpildas ir džiaugsmas. Per repeticijas pažįsti žmones, matai, ką jie galvoja, ką jaučia, galiausiai – kaip jie tobulėja ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip asmenybės. Ir nesvarbu kieno tai pastatymas – mano ar kolegos. Svarbu, kad kolektyvas augtų.

Mano tikslas, kad artistai ir žiūrovai lauktų spektaklio. Aš norėčiau, kad žiūrovas klaustų : "Kas šiandien šoka?"

– Kaip į jūsų sumanymą statyti "Notrdamo legendą" reagavo artistai? Juk pastatymas pareikalavo kitokio matymo, mąstymo, galiausiai kitokios šokio technikos.

– Aš tik mačiau, kad žmonės, su kuriais dirbu, – su įkvėpimu ir jų akys dega, kad jie bando suvokti dramaturgiją. Mane džiugina kolektyvas. Jie visi suvokia atsakomybę. Žmonės skirtingi: vieni iš prigimties labai apdovanoti, kiti – pasislėpę talentai, o kiti – lyg ir supranta, bet nemoka parodyti.

Kiekvienas bręsta savo greičiu. Jei artistas neturės galimybių kurti vaidmenų, tai jis ir nesubręs. Pirmiausia reikia įvaldyti mechaniką, nebegalvoti apie judesius ir tik tuomet pildyti turinį, galvoti apie vidinį pojūtį, filosofiją, kurią reikia sušokti.

Kai judesys, dramaturgija ir muzika tampa visuma, kūrinys skamba harmoningai. Čia kaip kablelis – ne ten padėsi, ir pasikeis prasmė.

– "Notrdamo legenda" – šokio spektaklis, kuriame papasakota istorija. Ar šokis turi būti skaitomas kaip knyga?

– Tikrai ne. Šokis gali būti gryna emocinė spalva. Esu kūręs vaidmenų, kuriuose nebuvo rašytinės dramaturgijos: jaunas žmogus, pavasaris, pirma meilė – va ir šok. Galbūt tai pavadinčiau vidine dramaturgija, kuri reikalauja ne mažiau darbo su savimi.

Kai sukūriau choroegrafiją pagal Arnoldo Schönbergo muziką, supratau, kad muzikos, pagal kurią negali šokti, nėra. Muzikantas daro muziką girdimą, šokėjas suteikia galimybę muziką matyti.

– Šokėjo kūnas turi ribas? Kaip su tuo susitaikote?

– Ribotumas gali būti tik žmogaus viduje. Jei pats save apriboji, tuomet ir kūnas įgauna ribas. Kad ir kaip būtų keista, bet taip yra. Pažiūrėkite, jei žmogus po nelaimės susitaiko su mintimi, kad jis visą likusi gyvenimą sėdės vežimėlyje, tai ir sėdi, bet jei ne – ima, kad ir po dešimties metų, bet atsistoja. Ribotumas gyvena tik mumyse. Jo iš esmės nėra.

– Ar tai galioja ir šokio stilistikai?

– Be abejo, sakyti, kad šokis turi būti toks ar kitoks, būtų labai siaura. Borisas Eifmanas yra pasakęs, kad šokio stilistikų yra begalė. Choreografo pareiga – sujungti jas į darnią visumą. Iš tiesų sintezė dabar triumfuoja visur – ir moksle, ir literatūroje, ir dramoje.

– Ar ribotumo sąvoką galime taikyti kalbėdami ir apie žiūrovus? Kodėl vis dėlto žmonės nepriima tam tikrų meninių stilių ar raiškos būdo?

– Viskas yra kaip ir gyvenime. Tai priklauso nuo žmogaus, jo pasaulio suvokimo, kuris persikelia ir į meną. Mane supanti aura leidžia man suprasti arba nesuprasti tam tikrų dalykų, juos priimti arba ne.

– Kokių principų laikotės profesinėje veikloje?

– Negaliu ateiti į repeticiją nepasiruošęs. Svaigti ar pasakyti, kad šiandien nėra Mūzos, einam namo – man nepriimtina. Eik, pasiruošk, tada ateik ir statyk. Aš manau, kad ateiti į darbą ir pakloti visus savo sugebėjimus yra teisinga, o taupyti save – neteisinga.

Esu įsitikinęs, kad nėra netalentingų žmonių, tik turi duoti žmogui laiko. Įsivaizduokite, kad esate tamsiame kambaryje. Jame yra mygtukas, kurį paspaudus, užsidegs šviesa. Natūralu, žmogus ieško. Ir kas nutiktų, jei aš pradėčiau jį stumdyti? Jis sutriktų, gal išsigąstų. Žmogus pats ramiai turi surasti tą mygtuką.

– Bet ar įmanoma pasiekti aukštumų vien darbu? O kaip įkvėpimas?

– Pirmiausia privalai būti mene. Dažnai atsitinka, kad net važiuoju greičiau, kad tik nepamesčiau idėjos, kad tik spėčiau sušokti tą mintį, kuri aplankė. Jei delsi, gali būti, kad esmę ir prisiminsi, bet jau su kitu atspalviu. Pamirši, kurioje vietoje buvo kablelis. Žinoma, būna labai sunkių momentų, kai nežinai, ką daryti toliau. Kaip išeiti iš situacijos, į kurią pats atėjau? Bet jei būni mene...

– Ką reiškia būti mene?

– Tai nebūti kitur. Kai bus duotas ženklas, tu jį tiesiog praleisi, jei būsi kažkur kitur. Įkvėpimo momentas – trapus kaip mimoza: prisilieti ir susigužia. Jei nepasitiki, abejoji savimi, tą gėlė niekuomet nepražys. Reikia branginti tuos momentus.

– Esate idealistas. Neįprastas menininko amplua. Bohema, moterys, verdančios aistros daugeliui atrodytų įtikimiau...

– Aš atsiribojau nuo to, nes tai tuščias laiko švaistymas, trukdanti darbe, atnešantis bergždžios kančios. Kitų žmonių purvas man neįdomus. Jei tik pradedi jį analizuoti, jis tampa tavuoju. Ar man to reikia?

Mano gyvenime buvo taip vadinamas Klaipėdos periodas. Stebėjau save, kaip aš reaguoju į situacijas, kokios mano mintys. Žodžiu, stipriai gilinausi į save. Kai po viso šito grįžau į pasaulį, man baisiai nepatiko: žmonių smulkmeniškumas, savanaudiškumas. Suprantu, kad, sudėjus į žodžius, tai skamba paviršutiniškai, bet aš suvokiau daug giliau. Suvokiau, kad žmonės vienaip ar kitaip elgiasi iš baimės. Jie paprasčiausiai bijo daryti kitaip nei įprasta. Nors dauguma žinojo, kad blogai elgiasi.

Kalbant apie įkvėpimo šaltinį, juk nebūtina būti girtuokliu ar prostitute, kad galėtum įtikinamai juos suvaidinti. Kas yra intuicija? Kam ji mums duota? Kodėl reikėtų praktikuoti tą purvą?
Žemo lygio emocijų nereikia giliai ieškoti. Jis čia pat, tas purvas. O štai aukštesnių, geresnių savybių reikia ieškoti.

– Ar yra temų, kurios jus ypatingai jaudina?

– Nepriklausomai nuo žanro, miesto ar šalies, paėmus visus spektaklius, meilė yra tas raudonas siūlas, kuris juos jungia. Meilė – jos buvimas arba nebuvimas – yra centrinė tema. Juk ir pasaulis – kaip mokykla, kurioje turime išmokti išminties ir meilės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pinokis

Pinokis portretas
Normalus Kaunas, tik valdžia mažai rūpinasi pvz Aleksoto funikulierius.

tam susmirdę troleibusai

tam susmirdę troleibusai  portretas
galima pagalvoti, kad Wilno troleibusai kvepia, gal ir kvepia susmirdusiais lenkais ir ruskiais. Juk tikrų vilniečių apskritai nėra. Jei ir buvo keli inteligentai, tai jie ištirpo kaimiečių (ne bet kokių, o išlindusių iš mėšlo krūvos ir vaizduojančių kunigaikštukus, deja, dvokiančius mėšlu)masėje. labai retas, atsikėlęs iš kaimo žmogus, lieka grynuolis, dvasios inteligentas su valstietišku dorumu. Dabar visi nori iš karto miestiečiais-vilniečiais patapti. O Kaunas kaip buvo inteligentų miestas, taip juo ir liko. Čia daug nepašokinėsi nei būdamas komunistu, nei rusofilu, nei neaiškios lyties žmonių propaguotoju. Kaune yra ramu, jei visi laikosi bendražmogiškų taisyklių. Pamažu Kauna išbrenda iš duobių, netvarkos. statomi tiltai, asfaltuojamos gatvės. Žinoma, tai užtruks, bet Kaunas yra Lietuvos širdis, ne Wilno. Tai mokslo kalvė, tai gerų specialistų miestas, puikios sporto arenos ir, svarbiausia, tai tautinio atgimimo miestas. Tai - laikinoji sostinė, patinka kam, ar ne.

taip, pilkas ir apsepes

 taip, pilkas ir apsepes portretas
toks yra Kaunas ir kasmet vis labiau pilkeja, nenuostabu, kad ne tik uzsienieciai toki mato Kauna, bet ir patys lietuviai, uztat musu valdziazmogiai vis labiau tarpsta, ar ne?
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių