Apie kultūrinę polifoniją, žydų dainas ir angelus

Savo muzikinius ir mokslinius ieškojimus pradėjusi nuo Fiodoro Dostojevskio kūrybos ir rusiškų romansų, nuėjo labai toli – dabar jos repertuare ir akiratyje Lietuvos tautinių mažumų kultūra, sefardų, ispanų renesanso dainos. Visa tai sugulę į septynias autorines kompaktines plokšteles, mokslines publikacijas ir knygas lietuvių, lenkų, rusų, jidiš kalbomis. Lietuvos tautinių mažumų folklorą atlikėja dėstė Vilniaus universitete, jos atliekamos dainos skamba Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Izraelyje ir kitur. O interesų ratas vis dar nepaliaujamai plečiasi. Sako – naujos patirtys pas ją ateinančios savaime. Tad apie muziką, patirtis ir kultūrinį dialogą – pokalbis su M.Krupoves-Berg.

– Esate filologijos mokslų daktarė, tačiau šiuo metu užsiimate tik muzika. Kaip radote kelią į ją? Ir kaip ji susijusi su jūsų oficialia profesija?

– Baigiau smuiko klasę muzikos mokykloje, nuo mažens dainavau. Duris į muzikos pasaulį man atvėrė mano mylima smuiko mokytoja Danutė Griškevičienė, kuriai esu labai dėkinga. Raktas į tas duris buvo Antonio Vivaldi koncertai smuikui, kuriuos grodavau. Ir iki šiol baroko muzika – man mylimiausia. Groti smuiku man sekėsi gerai, bet nebuvo tokio jausmo, kad šioje srityje galiu išreikšti tai, ką turiu išreikšti iš vidaus, tad pasirinkau rusų filologijos studijas Vilniaus universitete. Pasinėriau į F.Dostojevskio kūrybos analizę – mano nuomone, jo kūryba yra viena literatūros viršukalnių, kuri suteikia dvasinį ir kūrybinį užtaisą visam gyvenimui. Analogiškai – Johanas Sebastianas Bachas muzikoje. Abu jie savo kūryboje atskleidė dvasios ir sielos gelmes. Nagrinėti F.Dostojevskio kūrybą norėjau visą likusį gyvenimą, tuo pačiu metu pradėjau dainuoti rusų romansus. Išmokau pati groti gitara – tai man yra pritarimas dainoms, o kartu ir tam tikras sielos pratęsimas.

– Kuo jus taip žavi baroko muzika?

– Visų pirma, baroko muzika yra pilna švytinčio grožio. Baroko menas – tarsi Pasaulio sukūrimas, jis labai platus ir išpuoštas, sudaro įspūdį, jog viskas plečiasi, paraleliai savo orbitose skrieja planetos. Ypač tokį pojūtį suteikia J.S.Bacho polifonija, kur kelios muzikinės linijos vystomos paraleliai, kiekviena eina savo keliu, tačiau kartais joms susitikus atsiranda nepapasta harmonija. Po to jos vėl išsiskiria ir eina savais keliais. Drauge  visa baroko muzika yra labai gilus ir galingas dvasinis kodas, nes ji buvo skirta Dievui šlovinti. Juk A.Vivaldis buvo kunigas, o J.S.Bachas tarnavo bažnyčioje, tad muzikos kūrimą jie suvokė kaip tikėjimo išraišką, saviraiška jiems nebuvo pati svarbiausia, veikiausiai apie tai net negalvojo. Žinoma, ir dabar kompozitoriai rašo sakralinę muziką, naudoja biblijos tekstus: Arvo Pärto ar Johnp Tavenerio kūryba yra savotiška dvasiškai iškilios baroko pasaulėjautos tąsa. Tačiau kartais tai tėra duoklė tradicijai.

– Nors ir nestudijavote atlikimo meno aukštojoje mokykloje, muzikos mokslo universitete vis dėlto ragavote – apsigynėte disertaciją etnomuzikologijos srityje. Kaip perėjote nuo filologijos prie etnomuzikologijos?

– Pradėjau nagrinėti savo pačios šeimos šaknis, tradicijas – lenkų, lietuvių ir baltarusų paribio kultūrą. Nors esu gimusi Vilniuje, mano tėvai kilę iš Eišiškių krašto, o senelė buvo Houwaltų dvaro Senosiose Rakliškėse augintinė. Ėmiau rinkti vietinį folklorą – tikrai labai užsikabinau, tad pradėjau Lietuvos tautinių mažumų kultūrą studijuoti išsamiau. Pradžia buvo lenkų tarmės – profesorius (tuomet dar būsimasis mano darbo vadovas) a.a. Valerijus Čekmonas davė užduotį užrašyti legendas Lietuvoje gyvenančių lenkų kalba, mano gimtuoju dialektu. Su dideliu entuziazmu ėmiausi tai daryti, o kartu ir įrašyti dainas iš savo senelės ir mamos. Labai nutolau nuo morfologijos, leksikos ir toponimikos, susikoncentravau į folkloro rinkimą ir nagrinėjimą. Bet profesorius buvo labai išmintingas žmogus ir davė man laisvę – kantriai laukė kol aš, pradėjusi dainininkės karjerą, subręsiu pabaigti savo disertaciją. Man buvo labai įdomu, kodėl šitos vietinės lenkų dainos taip skiriasi nuo lenkų dainų Lenkijoje. Be galo buvo įdomūs kalbiniai ir istoriniai procesai. Ši tema labai subtili, mat paribio kultūrose žmonės jaučiasi nesaugūs, dauguma kalba keliomis kalbomis – tokiu atveju iškyla ir etninės identifikacijos problema. Kartais tenka išgirsti ir gana brutalių pasisakymų apie tautines mažumas, neva šie žmonės nėra autentiški, jie sugadinti ir panašiai. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Lietuva neturi vienalypės istorijos, juk LDK istorija – daugiatautė. Sovietmetis padarė žalą tiek lietuvių tautinei kultūrai, tiek LDK palikimui. Nors dabar nemažai dvarų atstatyta, iš kai kurių liko tik prisiminimas. O juk juose kalbėjo lenkiškai, ten buvo formuojami tokie charakterio bruožai, kaip kilnumas, meilė menui ir mokslui, atsakomybė už savo tėvynės likimą.

Grįžtant prie vietinių liaudies dainų, reikia pasakyti, kad man buvo labai įdomu sužinoti, kaip susipina lenkų tekstai ir ritmai su vietiniais motyvais. Lenkų kalboje žodžių kirtis visada krinta į antrą nuo galo skiemenį. Tai ir turėjo įtakos lenkų muzikinei ritmikai formuotis – visa tai ypač akivaizdu mazurkose, polonezuose, tad ir dainų, ir tekstų struktūra yra griežta. O lietuvių, ypač dzūkų dainos, yra laisvos, tekančios, ne tokios struktūruotos, kartais garsas gali būti prailgintas bet kurioje vietoje. Panašių dalykų yra ir baltarusų folklore. Tad man įdomiausia buvo pažiūrėti, kaip toji gana griežta lenkiškoji struktūra nugula ant vietinio baltų-slavų muzikinio mąstymo ir kas iš to išeina. Atradau, kad jokių atsitiktinumų nebūna – jeigu kalbėta lietuviškai, o po to pereita prie lenkų kalbos, tai būtinai bus likę lietuvių kalbos ir mąstymo bruožų, kurie nebus išsibarstę atsitiktinai, tarsi sėklytės. Lygiai taip pat ir muzikoje.

– Kaip gimsta jūsų repertuaras?

– Labai įvairiai. Pradėjau nuo rusų romansų, lenkų repertuaro, sukilimo dainų. Visas šias dainas girdėjo mano senelė, tad su vienomis aš augau, kitas iš jos atminties iškrapščiau irgi pati. Paskui prisidėjo spalvinga žydiška muzika. Nes vis dėlto mūsų repertuaras – ir lietuvių, ir lenkų, kartais yra melancholiškas, ir tai labai gražu, bet kadangi esu polifoninės muzikos mylėtoja, visuomet norisi kontrasto – kultūros, kuri kitoniška. Nors vietinis žydų folkloras turi daug sąsajų su lietuviškuoju, taip pat ir lenkų: jų muzikoje yra daug mazurkos, polonezo ritmų, tik intonacijos visai kitokios, kartais net neatpažįstamai keičiančios dainas. Kartais iš kultūrinių interferencijų gimsta labai didelis grožis, svarbiausia nepolitizuoti kalbinių ir kultūrinių reiškinių. Mes čia tikrai turime kuo didžiuotis: juk ir Mykolas Kleopas Oginskis, ir Stanislavas Moniuška, ir Adomas Mickevičius įkvėpimo sėmėsi iš vietinio lenkų, baltarusų ir lietuvių folkloro. Neseniai mąsčiau, kodėl garsusis M.K.Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su tėvyne" toks gražus. Supratau: jame atsispindi mūsiškis nuoširdumas, gelminis liūdesys, išreikštas iškilmingu polonezo ritmu. Čia vėl galima išvysti muzikinę ir kultūrinę polifoniją.

– Iš kur susidomėjimas žydų kultūra?