Į žiniasklaidos sritį veržiasi robotai, sako LRT žurnalistė Kristina Jackūnaitė, ką tik grįžusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kur lankėsi ateities žiniasklaidos konferencijoje. Anot jos, pasaulinėse naujienų agentūrose jau dabar dirba robotai, savarankiškai rašantys žinutes, kurios vartotoją pasiekia net neredaguotos. Bet ateityje, tikimasi, žiniasklaidos srityje robotai žengs dar toliau, teigia LRT žurnalistė.

„Dabar tikimasi, kad ateityje į konflikto zonas, sudėtingas situacijas jau nebereikės siųsti žmonių, nes žinome, kad žurnalistai žūsta kare. Pačiai teko pabendrauti su robotu, kuris gali atvažiuoti, nufilmuoti, paimti interviu, o tu gali sėdėti savo virtuvėje. [...] galėčiau sėdėti savo namuose, kepti blynus ir pasiųsti robotą filmuoti, imti interviu ir t. t. Žmonės matytų tik mano veidą ekranėlyje, o kamera filmuotų“, – interviu LRT RADIJUI pasakoja K. Jackūnaitė.

– Kristina, pakalbėkime apie ateities žiniasklaidą. Būtent toks buvo Tavo tikslas, lankantis JAV. Ar mes toli nuo ateities žiniasklaidos?

– Tiesą sakant, ne taip jau ir arti. Norėčiau pirmiausia pradėti nuo to, kad Amerika, žinoma, yra pažangi šalis. Daugelis žmonių žiūri į Ameriką, ir žurnalistai taip pat dažnai važiuoja mokytis į Ameriką.

Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie televizijos reikšmę. Visi žino tą posakį, kad laikraščiu galima užmušti musę ir politiką. Taip turbūt buvo kalbama Europoje, nes Amerikoje, norėdama užmušti politiką, visais laikais tai pirmiausia turėtų daryti televizija.

Amerikoje yra toks posakis, kad amerikietis tiki tik tuo, ką pamatė per televiziją. Jei televizija parodė, kad Naujojoje Meksikoje nusileido ateiviai, tai ten prasideda didžiulė industrija ir žmonės važiuoja į Naujosios Meksikos valstiją ieškoti ateivių.

Tokia televizijos galia buvo iki šiol, tačiau daugelis ekspertų sako, kad padėtis iš tiesų keičiasi. Nustatyta, kad 2015 metai yra pirmi metai, kai žmonės daugiau žinių gavo ne per televiziją, o per mobiliuosius telefonus.

– Radijo klausytojams būtų labai įdomu sužinoti apie radiją JAV. Ar jis išlaiko pozicijas, ar, kaip ir televizija, pamažu traukiasi į antrą planą?

– Visi Amerikos žmonės turi mobiliuosius telefonus, ir tie mobilieji telefonai yra išmanieji telefonai. Man Amerikoje jau neteko matyti senovinio telefono su mygtukais.

Išmaniajame telefone gali turėti viską. Vakare nebereikia laukti žinių, gali bet kokiu momentu atsidaryti išmanųjį telefoną ir pamatyti žinias, todėl tų žmonių, kurie laukia vakarinių žinių per televiziją, vis mažėja.

Radijas yra privilegijuotas, nes Amerika yra šalis, kurioje visi žmonės vairuoja. Visuomeninis transportas ten yra nepopuliarus. Nueiti į parduotuvę, kurią matai kitoje gatvės pusėje, dažnai – sunku, nes reikia važiuoti mašina. Mašinoje visi įsijungia radijo stotį ir klausosi radijo.

Labiausiai domėjausi visuomeniniais kanalais, visuomeniniais transliuotojais, nes ir pati tokiame dirbu. Iš tikrųjų televizijai yra liūdnos dienos. Yra mažai žmonių, kurie žiūri televiziją. Žinoma, žiūri tie, kurie yra labiau išsilavinę, labiau nori dalyvauti valstybės gyvenime, o radijo klausosi visi.

Taigi galima sakyti, kad padėtis keičiasi: radijo įtaka nemažėja, o televizijos įtaka mažėja. Net ir patys televizijos ekspertai pastebi tendencijas, kad žmonės vis mažiau laiko praleidžia prie televizijos ekranų. Reklamdaviai, be abejo, duoda vis mažiau pinigų. Ir nors televizija tebeatsikanda didžiausią pinigų dalį, tačiau viskas mažėja. O kas didėja? Internetas ir mobiliosios technologijos.

– Ar labai smarkiai jos ten pažengusios į priekį? Kiek smarkiai?

– Iš tiesų man neteko apsilankyti nė vienoje redakcijoje, kuri neturėtų interneto puslapio. Ir neteko apsilankyti nė vienoje redakcijoje, kurioje nebūtų specialios komandos, kuri dirba tik su socialiniais tinklais. Grįžta reporteris iš įvykio vietos ir pirmiausia, ką jis daro, tai pasako savo kolegai, kuris atsakingas už socialinius tinklus, ką turi: kokią vaizdo medžiagą, fotografiją, kokią informaciją. Pirmiausia informacija atsiduria socialiniuose tinkluose.

– Ir tik po to – puslapyje?

– Ir tik po to visa tai atsiranda puslapyje. Noriu pasakyti, kad Amerikoje populiariausias socialinis tinklas yra „Twitter“. Pas mus turbūt visi turi „Facebook“, mažai kas turi „Twitter“. Ten yra atvirkščiai. Ir netgi žurnalistas sako, kad, prabudęs ryte, jis pirmiausia atsidaro tą patį mobilųjį telefoną ir skaito „Twitter“. Iš ten jis gauna žinias.

– Žodžiu, viskas keičiasi. O ar internetas yra pasiekiamas visur? Amerika – didelė šalis. Jei visi taip įnikę į mobiliuosius telefonus, ar tai nesudaro sunkumų pasiekti žinas?

– Iš tiesų yra tokių skurdesnių regionų (kad ir tas pats Naujasis Meksikas), kur interneto pasiekiamumas yra mažesnis. Užtat didžiausias dėmesys ir skiriamas mobiliesiems telefonams. Būdama ten, sužinojau tokių programėlių, kurių būdama čia nežinojau. Pavyzdžiui, ar girdėjai apie tokį dalyką, kaip „Snapchat“?

– Turiu prisipažinti, kad girdėjau tik iš Tavęs.

– O iš tiesų visi Amerikos jaunuoliai, net studentai visas žinias gauna iš programėlės „Snapchat“. Tai yra tokia programėlė, kurią atsidarai telefone ir tau siūlo aštuonių minučių trukmės filmukus ir naujienas. [...] Jos ten būna labai trumpą laiką – arba pasižiūri, arba jos tiesiog išnyksta. Taigi toks yra naujienų vartojimas.

Mobiliosios technologijos labai pakeitė pačias žinias. Viskas turi būti labai trumpa, labai paprasta. Vartojama labai daug visokių titrų, burbuliukų. Man visa šiuolaikinė žiniasklaida, socialiniai tinklai labiausiai primena animacinius filmus. Iš tikro viskas atrodo labai plokščia, labai paprasta ir suprimityvinta.

– Viskas tiesiogiai ir viskas labai greitai?

– Viskas labai greitai. Nėra jokių gilių analizių. [...] Pavyzdžiui, stebėjau prezidento rinkimų debatus, nes kitais metais Amerika rinks prezidentą. Trys valandos pokalbių, labai daug kandidatų. Bet viskas labai trumpa ir labai paprasta, jokių gilių analizių.

Tarkime, Donaldas Trumpas sako – aš draugausiu su Vladimiru Putinu. Į klausimą, kaip jis draugaus, ką jis darys, niekas neatsako. Ir niekas iš tikrųjų net nesidomi, nes viskas turi būti įspūdinga – kaip reklamoje. Žiniasklaida virsta kaip reklama.

– Na, tai turbūt galioja, kalbant apie televiziją ir mobiliuosius telefonus. O, ko gero, spaudoje ir radijo stotyse yra gilesnės analizės?

– Taip, spaudoje yra gilesnės analizės, tačiau, kaip žinome, Amerikoje vienas iš seniausių ir didžiausių dienraščių yra „The Washington Post“. Tai „The Washington Post“ nusipirko „Amazon“ savininkas. Kalbėjausi su žurnalistais. Jie tikėjosi, kad laikraštį uždarys, viskas eis į internetą ir socialinius tinklus. Kol kas taip nenutiko. Bet komandos, be abejo, didėja.

Dar noriu papasakoti apie tai, kad viską žmonės nori matyti tuo momentu. Atsirado tokia nauja programėlė „Periscope“, kuri yra sujungta su „Twitter“ ir kurioje bet kuris žmogus gali tapti tiesiogiai transliuojančiu žurnalistu. Tai – labai paprasta programėlė. Gali atsiųsti ją į savo mobilųjį telefoną ir, jei eidamas, pavyzdžiui, pamatai riaušes, įsijungi tą programėlę ir transliuoji.

Vienas mygtuko paspaudimas, ir tai, ką transliuoji, mato visas pasaulis. Programėlėje yra viso pasaulio žemėlapis ir matosi kiekvienas žmogus, kuris tuo metu transliuoja. Jei dabar ją įsijungtume, galėtume pažiūrėti, ką transliuoja afrikietis, ką – Australijoje esantis žmogus. Vadinasi, kiekvienas žmogus tampa žurnalistu. Žurnalisto nebereikia. Ir iš tikrųjų tiek televizijos, tiek kitos žiniasklaidos priemonės gaudo tokius transliuotojus.

– Ir jie yra labai populiarūs?

– Jie yra populiarūs. Man netgi teko sutikti ir kalbėtis su tokiu žmogumi, jaunuoliu, kuris prisistato riedlentininku. Jis yra vienas pirmųjų tokių žmonių, kuris visą laiką su savimi turi du mobiliuosius telefonus ir labai galingą bateriją. Ji yra penkių mobiliųjų telefonų galingumo. Jis vaikšto po miestą, važinėja po pasaulį ir transliuoja tiesiogiai. Ir televizijos, tarkime, „Al Jazeera“, „ABC“ jį medžioja, nori gauti jo medžiagą, nes mobiliosios technologijos priartino filmuotoją prie dalyvių, tarkime, riaušių arba pabėgėlių.

– Viskas iš vidaus.

– Viskas iš vidaus, nebėra to atstumo, nebėra tos kameros, kuri lyg ir atskirdavo žurnalistą nuo minios. Žinoma, tas žmogus pasakojo, kad turėjo problemų su policija, nors iš tiesų jis jau dirbo galingoms pasaulio televizijoms. Jis ėjo su mobiliuoju ir filmavo. Jam teko patirti, ką reiškia būti sulaikytam ir ką reiškia būti tuo žmogumi, kuriuo policija nenori, kad būtum.

– Einama dar toliau – į žiniasklaidą veržiasi robotai.

– Taip, į žiniasklaidą veržiasi robotai. Buvau tokioje konferencijoje Los Andžele, kuri buvo skirta žiniasklaidos ateičiai. Nežinau, ar teko jums girdėti, kad yra tokių pasaulinių naujienų agentūrų, kuriose verslo žinutes jau rašo ne žurnalistai, o robotai. Jie išsiurbia iš interneto reikalingą informaciją, yra suprogramuoti ir rašo žinutes. Iš tiesų tos žinutės vartotojus pasiekia net neredaguotos ­– žmonės taip pasitiki robotais.

Tai jau buvo seniau. O dabar tikimasi, kad ateityje į konflikto zonas, sudėtingas situacijas jau nebereikės siųsti žmonių, nes žinome, kad žurnalistai žūsta kare. Pačiai teko pabendrauti su robotu, kuris gali atvažiuoti, nufilmuoti, paimti interviu, o tu gali sėdėti savo virtuvėje.

– Gal pakvietei jį į Lietuvą?

– (Juokiasi). Nepakviečiau, nes reikėtų jam pirkti bilietą. Nemažas daiktas (juokiasi). Bet galėčiau sėdėti savo namuose, kepti blynus ir pasiųsti robotą filmuoti, imti interviu ir t. t. Žmonės matytų tik mano veidą ekranėlyje, o kamera filmuotų. Ir nebereikėtų niekur važiuoti.