Šeškučiai smaližiai

Lietuvos gyvūnų globos draugijos Laukinių smulkių gyvūnų reabilitacijos skyriuje Kaune auginami du maži šeškiukai, kurie čia pateko būdami dar akli.

Visiškai bejėgius ir aklus degtukų dėžutės dydžio mažylius Nijolė Lazauskienė rado savo sodyboje, prie pat keliuko į klėtį. Palakajo (Švenčionių rajonas) kaime gyvenanti moteris apie gyvą radinį pranešė kaimyninio kaimo gyventojai Irenai Danilevičiūtei, susirengusiai į Kauną. Taip vos kelių savaičių šeškučiai pateko į Lietuvos gyvūnų globos draugijos Laukinių smulkių gyvūnų reabilitacijos skyrių.

Kaip sakė Laukinių smulkių gyvūnų reabilitacijos skyriaus veterinarijos gydytojas Aivaras Paukštė, per kelias savaites šeškučiai praregėjo ir priaugo svorio. Iš pradžių jie buvo maitinami ožkos pienu, pirktu prekybos centre, o dabar mažyliai noriai šlamščia specialų jiems skirtą pašarą, gauna įvairios mėsos, vabzdžių ir kito laisvėje jiems įprasto maisto.

Šeškai Lietuvoje, kaip ir Europoje, gyvena miškuose, pelkėse, prie upių ir ūkių, mėgsta įsirengti būstus po medžių šaknimis, prie upės. Matyt, todėl, kad mėgstamiausias jų maistas – varlės ir pelėnai. Sako, šeškai nepraleidžia progos nugvelbti iš lizdų ir kiaušinių ar net paukštelių.

Lietuvos zoologijos sode gyvenantys šeškai – tikri smaližiai. Tai patvirtino neseniai po Vingio parką Vilniuje vaikščiojusi viena kaunietė – į jos krepšį įsikraustęs šeškas gerokai sumažino ten buvusių sausainių atsargas.