Kosmoso geologija: kokia mums iš to nauda?

Skriedama kosminėje erdvėje kartu su Žeme tarsi erdvėlaiviu, žmonija stengiasi kuo geriau suprasti kosmoso aplinką, įvairių dangaus kūnų susidarymo procesus ir jų sandarą. Įgimto smalsumo vedami, kurdami išradingus instrumentus: teleskopus ir kosmines observatorijas, vis geriau įsivaizduojame mūsų planetos ir Visatos evoliucijos ypatumus bei ateitį.

Tikimės įminti ir gyvybės atsiradimo Žemėje paslaptį. Šioje didingoje pažinimo kelionėje dalyvauja ne tik astronomai, bet ir daugybės kitų sričių mokslininkai. Pavyzdžiui, geologai, analizuojantys planetų, jų palydovų, asteroidų ar kometų sandarą.

„Sudaromi geologiniai žemėlapiai, kurie rodo tų planetų sandarą, raidą, jų sudėtį. Tyrimai vyksta geologiniais metodais. Iš Mėnulio atvežti uolienų pavydžiai yra geologų rankose. Meteoritai irgi tiriami geologiniais metodais. Šiuo metu yra nustatyta maždaug 170 meteoritų gabalų iš Mėnulio, apie 70 iš Marso, vienas iš jo palydovo Fobo. Neseniai surastas meteoritas, kuris, kaip manoma atskriejo iš Merkurijaus“, – pasakoja geologas prof. Gediminas Motuza.

Ką reiškia vanduo Marse?

Pastaruoju metu įspūdingi pasiekimai pilasi tarsi iš gausybės rago. Europos kosminės agentūros misijos „Rosetta““ zondas „Philae“ nusileido ant Čiuriumovo-Gerasimenko kometos, o kosminės agentūros NASA zondas „New Horizons“ praskriejo visiškai arti Plutono.

Viena iš naujausių sensacijų – NASA mokslininkų pranešimas apie skystą vandenį Marse. Ką tai iš tiesų reiškia?

„Nustatyti tam tikri dryžiai, kurie yra kelių šimtų metrų pločio, gana ilgi. Jie atsiranda sezoniškai, t.y. vasarą. Dryžiuose randama hidratuotų druskų, kurių sudėtyje yra vandens. Toms druskoms susidaryti reikia skysto vandens. Tai yra netiesioginis įrodymas, kad ten gali būti skysto vandens. Nors temperatūra ten yra žemesnė negu Žemėje. Ji svyruoja nuo plius 20 iki minus 140. Bet druskos, ištirpusios vandenyje, mažina jo stingimo temperatūrą“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Mokslo ekspresas“ pasakoja G. Motuza.

Štai kodėl net palyginti žemoje temperatūroje vanduo gali būti skystas. Tai gana tvirti įrodymai, tačiau jie visgi nėra tiesioginiai. Dar teks palaukti, kol kuri nors aplink Marsą skriejanti arba jame nusileidusi kosminė laboratorija pastebės skystą vandenį, kaip kad buvo nufotografuotas ledas, glūdintis krateryje netoli Šiaurės poliaus. Jeigu ašigalių kepurėse susikaupęs ledas ištirptų, Marsą padengtų 6 m storio vandens sluoksnis. Beje, vandens buvimas numanomas ir pagal kitus, anksčiau pastebėtus požymius.

„Netgi meteorituose, kurie atskrieja iš Marso, randama vandens terpėje susidariusių druskų. Nachlos meteorite, nukritusiame 1911 metais, irgi randama tų druskų. Be to, Marso meteorituose, kurių vienas surastas Alan Hills rajone Antarktidoje, surasti anglingi dariniai, labai primenantys bakterijas.

Šie dariniai beveik dešimt kartų mažesni už žemiškas bakterijas. Įdomu, kad panašių struktūrų prieš kelerius metus rasta ir Žemėje. Jos pavadintos nanobais, kadangi yra kur kas mažesnės už įprastinius mikrobus. Uolienose rasti maždaug 20 nanometrų dydžio angliniai dariniai gali būti Itin primityvios gyvybės formos, iš kurių išsivystė ląstelės. Beje, vieni mažiausių virusų – parvovirusai irgi tėra 30 nanometrų dydžio. Mažiausių bakterijų – mikoplazmų skersmuo – apie 150 nm.

Žmonės tyrinėja Marsą jau beveik keturis šimtus metų. Pirmuosius geologinius planetos žemėlapius pavyko sukurti, naudojantis „Mariner 9“ ir „Viking Orbiter“ misijų gauta informacija. Pastaraisiais metais šią planetą savo jutikliais analizavo net kelios skriejančios observatorijos: Marso Globalusis topografas („Surveyor“), Marso „Odyssey“, Marso Ekspresas ir Marso žvalgybinis orbiteris. Jų užduotis – paviršiaus mineralų sudėties, vandens garų kiekio atmosferoje nustatymas.