„Šis nuotykis man buvo penkerius metus trukusi kelionė. Visą kelionę apibendrinau knygoje „Viena žiema Šiaurėje su šunimis“. Kartais apie tai pagalvoju, bet, matyt, dar neatėjo laikas“, – paklaustas, ar pastaraisiais metais buvo grįžęs į Šiaurę, atsako K. Bareckas.

Teko pameluoti

Šiandien Karolis gyvena ramų gyvenimą Lietuvoje, tačiau prieš kelerius metus jis nusprendė sau mesti rimtą iššūkį. Prieš atsidurdamas Švedijoje, jis nemažai keliavo: aplankė Pietryčių Aziją, Centrinę Ameriką. Mintys apie Šiaurę ėmė suktis, kai jis buvo kitame pasaulio gale, kur tvieskė saulė ir gaivino jūra, – Nikaragvoje. Ilgai negalvojęs internete surado įmonę, organizuojančią ekskursijas šunų kinkiniais Švedijoje. Jiems išsiuntė laišką su prisistatymu, o ši nuotykių trokštantį lietuvį pakvietė pasikalbėti.

„Reikalavimai gauti gido darbą iš tiesų nebuvo dideli. Jie manęs klausė, ar esu turėjęs šunį ir suprantu, kokie tai gyvūnai. Kadangi nebuvau turėjęs šuns – pamelavau. Jiems labiau rūpėjo sužinoti apie mano darbo patirtį, norėjo pamatyti, kas aš per žmogus. Įmonės atstovams buvo svarbu suprasti, ar aš žinau, ką reiškia tikras šaltis. Kadangi aš iš Lietuvos, tai jiems tiko, nes pas mus žiemos būna šaltos“, – nuotoliniu būdu vykusį pokalbį dėl darbo prisimena Karolis.

Treniruotės: Švedijoje šunis pradeda treniruoti tik tada, kai temperatūra yra ne aukštesnė kaip 10 °C šilumos. / K. Barecko asmeninio archyvo nuotr.

Lemtingas klausimas

Be to, šnekučiuojantis apie darbo su rogių šunimis specifiką, kandidatui kliuvo ir neįprastas klausimas. Darbdavys pasiteiravo, ar Karolis valgo mėsą.

„Jie manęs paklausė, ar aš esu vegetaras. Jei būčiau toks buvęs, manęs nebūtų samdę. Jie įtikėję, kad norint išgyventi Šiaurėje, tokioje žemoje temperatūroje, kai turi daug fizinės veiklos su šunimis, reikia valgyti mėsą ir gauti daug kalorijų. Švedai galvojo, kad vegetarai tokiomis atšiauriomis sąlygomis tiesiog nepadirbtų“, – pasakoja Karolis.

Ne tik Aliaskos haskiai

Iš vieno pasaulio krašto atskridęs į kitą, jaunas vyras įsikūrė bene šiauriausiame Švedijos taške – maždaug 15 km nuo Kirunos miesto esančiame kaimelyje.

„Ten buvo 120 šunų. Niekada nesu matęs tiek jų vienoje vietoje. Kai tik pradėjau dirbti, buvo šiek tiek nejauku užeiti į voljerus, nes šuniukai būdavo labai entuziastingi, jie labai norėjo su manimi draugiškai bendrauti. Pirmomis dienomis reikėjo prie to priprasti“, – atvirauja pašnekovas.

Visame pasaulyje populiariausia šunų veislė kinkiniams – Aliaskos haskiai. Rečiau – Sibiro haskiai, Aliaskos malamutai. „Pagrindas – Aliaskos haskiai. Jie sutverti įveikti didelius atstumus, gerai ištveria šaltį“, – paaiškina su šunimis dirbęs lietuvis.

Pasiruošimas: su rogių šunimis dirbęs lietuvis sako, kad kur kas sunkiau šiame darbe buvo ne su šunimis, o turistais, kurie atvykdavo nepasiruošę keliauti atšiauriomis sąlygomis. / K. Barecko asmeninio archyvo nuotr.

Teko įvairių darbų

Laplandijoje gidai atsakingi ne tik už šunų kinkinių vadeliojimą, jiems tenka ir kur kas daugiau pareigų. Jie Aliaskos haskius šeria, valo jų voljerus, žiemą karpo nagus, prižiūri, kad keturkojai nesusipeštų tarpusavyje, nepatirtų traumų, tikrina jų kondiciją.

„Tik atvažiavus į Švediją dar buvo ruduo, bet jau supratau, kad žiemos ten būna tikrai šaltos. Iškart susipažinau su šunimis, pradėjome juos treniruoti, ruošti darbo sezonui. Juk jiems reikia iš naujo prisiminti komandas, dirbti kartu. Šiame darbe reikia disciplinos. Tie šunys, kurie bėga priekyje, turi vėl prie to priprasti, išlaikyti tiesią liniją, žinoti, kada sukti į kairę, kada – į dešinę“, – šunų paruošimo svarbą akcentuoja K. Bareckas.

Vedliams – atranka

Pirmose kinkinio eilėse kinkomi vedliai. Pašnekovas pripažįsta, kad ne kiekvienas šuo gali bėgti pirmose gretose. „Jis patiria nemažą stresą, nes už jo nugaros loja dešimt kitų šunų. Jei šuo nors kiek baikštus – jis priekyje būti negali“, – iškart patikslina K. Bareckas.

Šunimis vedliais gali būti tiek patinai, tiek patelės. Karolis pažymi, jog svarbiausia, kad šuo turėtų lyderio savybių, o šių vedlių šuniukai dažnai eina jų pėdomis.

„Vedlių šuniukai statomi į priekį su labiau patyrusiu šuniu, kad šie išmoktų visų subtilybių. Aišku, dar nereiškia, kad vedlių šuniukai būtinai jausis gerai kinkinio pirmoje eilėje. Jei matome, kad šuo neturi potencialo, jis nesijaučia gerai, keičiame ir negaištame laiko, nes jis gali būti puikus rogių šuo“, – šunų vedlių rengimo subtilybėmis dalijasi Karolis.

Vaizdai: į šiauriausią Švedijos tašką žmonės plūsta ne tik pamatyti šunų kinkinių, bet ir savo akimis išvysti Šiaurės pašvaistę. / K. Barecko asmeninio archyvo nuotr.

Ką šunys veikia vasarą?

Savaime aišku, ką kinkinių šunys veikia vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai atšiauriuose Švedijos kampeliuose gausu sniego ir ten iš viso pasaulio plūsta turistai, norintys pasigrožėti žiemišku peizažu, pamatyti Šiaurės pašvaistę.

Tačiau kuo rogių šunys užsiima vasarą? Didelės paslapties nėra – jie ilsisi. Yra paprastas paaiškinimas, kodėl jie negali intensyviai treniruotis ir ruoštis artėjančiam darbo sezonui.

„Švedijoje šunis pradeda treniruoti tik tada, kai temperatūra būna žemesnė nei 10 °C šilumos. Net ir prie tokios temperatūros treniruotės būna ganėtinai trumpos, kad jie iš naujo priprastų prie krūvio po sėslesnio laikotarpio. Įsivaizduokite, kas būtų jei šuo vasarą, laikantis 20 °C šilumos, ką nors temptų. Jis tiesiog perkaistų, net kiltų pavojus jo gyvybei. Yra įmonių pragmatinis interesas užtikrinti, kad šunys šiltuoju metų laiku pailsėtų“, – tvirtina Karolis.

Nenorėjau šuns, kuriam žiemą reikia palto, per balas jis žirgliuotų nejaukiai. Mano šuo leidžiasi drauge į žygius ir žiemą, miegame kartu lauke, be palapinės.

Žiemą – ypatingas meniu

Vasarą skiriasi ir šunų racionas – jie šeriami subalansuotu sausu pašaru. Žiemą gauna ir įvairios mėsos, o kai temperatūra nukrinta žemiau kaip 20–30 °C – mėsos mišinys pagardinamas ir taukais.

„Jiems reikia daug kalorijų, nes jie jas degina ne tik tempdami roges, bet ir save šildydami spaudžiant šalčiui. Kas porą savaičių tikrindavome šunų svorį ir stebėdavome, ar jie nepernelyg sulysę. Aišku, nestatydavome jų ant svarstyklių. Užtekdavo perbraukti per jų keterą, šonus ir pamatyti, kokia jų būklė. Pagal tai ir dozuodavome pašarą: matydavome, kam reikia daugiau, o kam jau galbūt sumažinti porciją. Čia viskas taip pat, kaip daro profesionalūs sportininkai, prisižiūrintys savo kūno svorį, mitybą“, – Šiaurės šunų šėrimo principus aiškino K. Bareckas.

Charakteris: rogių šunys itin mėgsta bendrauti su turistais, jie labai draugiški ir kantrūs. / K. Barecko asmeninio archyvo nuotr.

Su turistais – sunkiau

Aliaskos haskiai – gaujos gyvūnai. Todėl bet kuri diena, kai šuo nepaimamas į kinkinį, jam tarsi bausmė. Anot pašnekovo, šunys įpratę būti komandoje, todėl jie išties labai liūdi, kai tenka likti namuose. „Jie yra energijos bombos, šie šunys nori bėgti. Jei taip susiklostydavo, kad kurio nors šuns nepaimdavau, galėdavau iš jo snukučio suprasti, kad jis liūdi“, – patikina pašnekovas.

Per dieną Karolis su savo kinkiniu įveikdavo maždaug 15–20 km.

Karolis atvirauja, kad darbas su šunimis buvo daug lengvesnis nei su turistais. Jie ne visada klausydavo gido nurodymų, užtrukdavo ilgose fotosesijose.

Jiems gidas aiškindavo, kad rogėse reikia susėsti tam tikru būdu ir kad neiškištų kojų važiuojant. Nedidelis neatsargus kojos judesys gali reikšti traumą, nes kelyje pasitaikydavo kliūčių, išsikišusių medžių šakų ir pan.

Man patinka aktyvus gyvenimo būdas, mėgstu bėgioti, todėl ieškojau veržlaus šuns, atitinkančio mano gyvenimo būdą.

Be to, į Laplandiją atvykdavo žmonių iš Kalifornijos, Australijos ar Jungtinės Karalystės. „Jie nebuvo matę tokių žiemų, atvažiuodavo su netinkama apranga. Man juos reikėdavo kaip vaikus varyti šiltai apsirengti, mūsų įmonė suteikdavo papildomą aprangą, batus. Jie neįvertindavo to, kad sėdint ir nejudant rogėse visą valandą – labai šalta. Šalčiausiomis dienomis šaltis spustelėdavo iki 35 laipsnių“, – prisimena Karolis.

Dėmesys gyvūnų gerovei

Skandinavijoje galioja kur kas griežtesni gyvūnų gerovės reikalavimai nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Švedijoje negalima rišti šunų prie būdos. Nors įstatymai griežti, K. Bareckas atvirauja, kad iš savo kolegų, dirbusių kitose turistams ekskursijas šunų kinkiniais organizuojančiose įmonėse, girdėjo, kad gyvūnų gerovė ten varijuoja.

„Vienas kolega pasakojo, kad dirbo norvegų įmonėje, kurios savininkas neadekvačiai elgėsi su šunimis. Labai nustebau, nes Norvegija labai pažangi šalis. Kiekviena įmonė – skirtinga istorija. Ten, kur dirbau aš, dėmesys gyvūnų gerovei, sveikatai buvo tikrai aukšto lygio“, – užtikrina K. Bareckas.

Lyderiai: kinkinio priekyje visuomet statomi šunys vedliai. Nuotraukoje – kalytės Ojna ir Odesa. / K. Barecko asmeninio archyvo nuotr.

Ieškojo veržlaus šuns

Padirbėjęs pusmetį su Aliaskos haskiais, suprato, kad be šuns savo gyvenimo nebeįsivaizduoja. Grįžęs į Lietuvą Karolis po kelerių metų įsigijo šunį. Natūralu, kad šiaurietiški šunys jam paliko neišdildomą įspūdį, todėl jo pasirinkimas – nesunkiai nuspėjamas.

„Jam šiuo metu 5,5, jo vardas yra Ūkas. Veislė – Sibiro laika. Man patinka aktyvus gyvenimo būdas, mėgstu bėgioti, todėl ieškojau veržlaus šuns, atitinkančio mano gyvenimo būdą. Nenorėjau šuns, kuriam žiemą reikia palto, per balas jis žirgliuotų nejaukiai. Mano šuo leidžiasi drauge į žygius ir žiemą, miegame kartu lauke, be palapinės esant minusinei temperatūrai. Šios savybės mane papirko“, – užsimezgusia tvirta draugyste džiaugiasi K. Bareckas.