Irena Taraškevičienė
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja
Surenka visus nešvarumus
Lietuvoje, o ir Kauno apylinkėse dalis žmonių geriamuoju vandeniu apsirūpina iš seniai įrengtų šachtinių šulinių, kai kurie juos įsirengia naujai. Gyventojai turėtų žinoti, kad šulinio vanduo nesaugus dėl pačios šulinio konstrukcijos ir dėl to, kad jie vandeniu pasipildo dėl kritulių. Lietus, sniegas, skverbdamasis į gruntą surenka įvairius teršalus, esančius paviršiuje, ir nuneša juos į sekliuosius požemio sluoksnius, kurių vandenį mes ir semiame iš šulinių.
Bet kuriuo metų laiku į šachtinius šulinius vanduo patenka iš neapsaugoto nuo paviršinės taršos gruntinio vandens sluoksnio, kuris gali būti užteršiamas dėl netinkamos žemės ūkio veiklos (naudojant per daug trąšų, mėšlo), greta esančių grunto taršos šaltinių – sąvartynų, fermų ir kitų taršos objektų. Tai gali lemti užterštumą nitratais ir nitritais. Taip gali atsitikti ir tada, kai šachtinis šulinys netinkamai įrengtas ir prižiūrimas.
Šulinio vieta
Labai svarbu, kad šulinys būtų įrengtas aukščiau už galimos taršos objektus pagal gruntinio vandens tekėjimo kryptį. Jeigu tokios galimybės nėra, būtina laikytis mažiausių leistinų atstumų iki taršos šaltinių – ne mažiau kaip 20 m nuo mėšlidžių, kompostavimo aikštelių, iki garažo, šiltnamio – 10 m, gyvenamojo namo – 5 m, lauko nuotakyno, tvarto – 15 m.
Šulinys negali būti įrengiamas polaidžio vandenimis užtvindomose teritorijose, pelkėtose vietose ar vietose, kur gali būti nuošliaužų.
Medžiagos ir gaminiai šulinių įrenginiams turi būti naudojami taip, kad nekeltų tiesioginio ar netiesioginio pavojaus vartotojų sveikatai, kad į geriamąjį vandenį nepatektų sudedamųjų dalių ar naudojamų medžiagų, pažeidžiančių nustatytus rodiklius ir parametrų vertes, nebūtų neigiamai paveikta vandens spalva, kvapas ar skonis ar padidinta mikrobinė tarša. Šulinių įrenginiai turi būti sandarūs ir saugūs, kad vandens neterštų iš aplinkos patenkančios kenksmingos medžiagos.
Svarbu gerai prižiūrėti
Taršos neišvengsime, todėl šulinių įrenginiai turi būti valomi, remontuojami, o prireikus – dezinfekuojami. Prieš valant šulinį išpumpuojamas ar išsemiamas vanduo, išvalomas dugnas, nuvalomos rentinio sienelės, jeigu reikia – suremontuojamos. Dumblas užkasamas 0,5 m gylio duobėje, kuri turi būti iškasta ne mažesniu kaip 20 m atstumu nuo šulinio, prieš tai užpylus 10 proc. chlorkalkių tirpalu.
Išvalyti šuliniai turi būti dezinfekuojami pagal epidemiologines reikmes (kai geriamojo vandens mikrobiologiniai rodikliai neatitinka saugos ir kokybės reikalavimų) ir profilaktiškai – esant užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, plintančių per vandenį, rizikai, įrengus naują šulinį ar jį suremontavus.
Šulinių dezinfekcija
Šulinio įrenginiams dezinfekuoti turi būti naudojami tik turintys autorizacijos liudijimą biocidiniai produktai, o dezinfekciją atlikti gali juridiniai asmenys, turintys kenkėjų kontrolės (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) veiklai išduotą licenciją. Atliekant dezinfekciją, turi būti laikomasi biocidinių produktų medžiagų autorizacijos liudijimuose, naudojimo instrukcijose ir saugos duomenų lapuose nurodytų reikalavimų.
Atliekant dezinfekciją, šulinio įrenginių sienelės gausiai išpurškiamos 5 proc. chlorkalkių tirpalu (500 g chlorkalkių 10 l vandens) arba 3 proc. kalcio hipochlorito tirpalu. Kai šulinys prisipildo vandens, vanduo taip pat turi būti dezinfekuojamas. Dezinfekcijos metu vandenį naudoti griežtai draudžiama – tai pavojinga sveikatai.
Tiria dėl nitritų ir nitratų
Valstybės lėšomis Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) šulinių ar gręžinių vandenį tiria tik dėl nitritų ir nitratų (ir tik vandenį, kurį vartoja nėščiosios arba kūdikiai iki 6 mėnesių amžiaus). Šie tyrimai organizuojami tik gavus asmenų prašymus.
Geriamajame vandenyje leidžiama nitratų norma yra 50 mg/l, nitritų – 0,50 mg/l. Svarbu žinoti, kad nitratais ar nitritais užterštas geriamasis vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos, tačiau, patekęs į žmogaus organizmą, gali sutrikdyti kraujo deguonies pernešimą ir sukelti vidinį deguonies stygių. Tokia būklė ypač pavojinga nėštumo metu, kai padidėja vaisiaus deguonies poreikis, ir kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus. Šios cheminės medžiagos nepašalinamos nei filtruojant buitiniais vandens filtrais, nei virinant. Priešingai – virinant sumažėjus vandens kiekiui, nitratų koncentracija dar labiau padidėja. Todėl nustačius, kad geriamasis vanduo užterštas, reikia rinktis fasuotą geriamąjį vandenį iš parduotuvių ar ieškoti galimybių jungtis prie centralizuotai tiekiamo vandens sistemų.
Kaune situacija pusėtina
2024 m. NVSC organizuotų tyrimų rezultatai rodo, kad apie 15 proc. šulinių ir gręžinių vandenyje nustatyta nitritų ir nitratų koncentracija viršijo normas. Daugiausia – trečdalis – šulinių ir gręžinių, kurių vanduo neatitiko nustatytų vandens kokybės rodiklių, buvo Telšių apskrityje, ketvirtadalis – Vilniaus apskrityje, apie 17 proc. – Kauno apskrityje. Kitur užterštumas buvo dar mažesnis, o Tauragės apskrityje visi tirti vandens mėginiai atitiko nustatytus reikalavimus.
Šulinio vandens tyrimas
Viešųjų šulinių savininkai ar teisėti valdytojai ne rečiau kaip vieną kartą per metus privalo organizuoti vandens mikrobiologinių ir pagrindinių cheminių ir fizikinių rodiklių (nitratai, nitritai, amonis, permanganato indeksas, savitasis elektrinis laidis) tyrimą. Atliekant individualių šulinių geriamojo vandens tyrimus, turi būti nustatomas bent žarninių lazdelių (Escherichia coli) skaičius 100 ml vandens, žarninių enterokokų skaičius 100 ml vandens, nitratų, nitritų, amonio kiekis, permanganato indeksas ir savitasis elektrinis laidis. Šulinių vandens sauga ir kokybė turi atitikti Lietuvos higienos normoje HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nustatytus rodiklius.
Gręžiniuose vanduo saugesnis
Giliųjų vandeningųjų sluoksnių vanduo dažniausiai yra saugus, nes jį nuo aplinkos taršos apsaugo nelaidūs dirvožemio sluoksniai. Toks vanduo paprastai yra tiekiamas gyvenviečių vandentiekio sistemomis. Vietovėse, kuriose nėra komunalinio vandentiekio, gyventojai įsirengia individualias vandens tiekimo sistemas. Įsirengę gręžinį, į kurį vanduo patenka iš apsaugotų vandeningųjų žemės sluoksnių, galime pagrįstai tikėtis, kad jis bus saugus vartoti.
Klausimus siųskite e. paštu: [email protected]
Naujausi komentarai