Didžiausias Saulės paviršiuje esantis dėmių darinys pasisuko į Žemę, praneša žurnalas „National Geographic“ bei NASA. Saulės dėmės nuolat „spjaudosi“ įkaitusia medžiaga ir magnetinių dalelių pliūpsniais ir, jei šiuo metu įvyktų galingesnis sprogimas Saulės paviršiuje, jis pasiektų Žemę.

AR 1339 (Aktyvus regionas 1339, - red. past.) pavadintas saulės dėmių junginys užfiksuotas dar 2005-aisiais. Jis lėtai judėjo ratu link Saulės šiaurės vakarų. Praėjusią savaitę jis atsisuko į Žemę, kitaip tariant, tapo matomas kosmosą stebintiems mokslininkams.

Paskelbtas saulės dėmių junginio įrašas

NASA palydovas nufilmavo kelių saulės dėmių, kurių kai kurios yra didesnės už pačią Žemę, junginį lapkričio pradžioje. Šį įrašą paskelbė NASA Saulės dinamikos observatorija:

Kai kurie mokslininkai tvirtina, jog tokio dydžio dėmės iš Žemės pastebimos netgi plika akimi. „Tikrai retai gali pamatyti tokių saulės dėmių,“ - tvirtino Philipas H. Scherreris, Standfordo universiteto profesorius. Tačiau mokslininkas pridūrė, jog bet kokiu atveju negalima į saulę žiūrėti tiesiogiai, reiktų naudoti bent jau primityvius filtrus, tokius kaip tamsintas stiklas.

Lapkričio 3 dieną išleidęs kelis galingus pliūpsnius, kurie nebuvo nukreipti į Žemę, junginys iki šiol išliko ramus. Teigiama, jog praėjus 45 minutėms po vieno iš pliūpsnių, kai kur Žemėje buvo sutrikęs radijo ryšys.

Magnetinių dalelių pliūpsniai „nudažo“ dangų

Saulės dėmės yra magnetiškai aktyvios sritys, kurios yra sąlyginai vėsesnės nei likęs Saulės paviršius (apie 3300 ° C, kai likęs paviršius yra 5500 ° C temperatūros) ir dėl to atrodo tamsesnės.

AR 1339 yra maždaug 17 kartų platesnis už mūsų planetą ir netgi už Jupiterį.

Saulės dėmės – tai zonos, iš kurių dažniausiai išmetami jonizuotų dalelių (degančios medžiagos) pliūpsniai. Tai vyksta, nes Saulės viduje esantys skirtingi magnetiniai laukai gali sukelti nedidelius sprogimus, kurie „pralaužia“ sąlyginai ramų Saulės paviršių. Sprogimų metu iš Saulės gelmių išmetamas milžiniškas jonizuotų dalelių, dar vadinamų Saulės vėju, kiekis.

Jei toks pliūpsnis būtų nukreiptas Žemės link, jis sąveikautų su mūsų planetos magnetosfera, sužadindamas ir atmosferos molekules, kurios ilgainiui (grįždamos į pradinę savo ramybės būseną) išspinduliuotų papildomą šviesą. Paprasčiau tariant, Žemėje būtų matomos Šiaurės pašvaistės.

Stipresnės magnetinės audros sukelia ir stipresnes Šiaurės pašvaistes, kaip nutiko šių metų spalio 24 dieną, kai įvairiaspalvį dangų stebėjo pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai.

Gali nukentėti palydovai bei astronautai

Kadangi šiuo metu galime matyti aktyvių saulės dėmių sankaupą, gali būti, jog žemėje pagausės Šiaurės pašvaisčių, net jei iki jos neatsklis didesni jonizuotų dalelių pliūpsniai.

Tačiau nors Šiaurės pašvaistės – retas ir susižavėjimą keliantis reiškinys, jas sukeliančios iš Saulės atskrieję dalelės gali paveikti viršutiniame atmosferos sluoksnyje esančius komunikacijoms skirtus palydovus arba netgi visiškai juos išjungti. Taip pat tokiu atveju, kiltų pavojus šiuo metu kosmose esančių astronautų bei kosminių erdvėlaivių pilotų sveikatai.

Tiksliai prognozuoti Saulės magnetinių audrų yra praktiškai neįmanoma ir nors minėtasis Saulės dėmių rinkinys iki šiol nebuvo aktyvus, negalima atmesti šio darinio galimos žalos ateityje. Pasak Stanfordo universiteto tyrėjo Philipo H. Sherrerio, net kai šis darinys nusisuks nuo Žemės, į mūsų planetos pusę atsisuks kitos dėmės. Mokslininkas primena, jog Saulė šiuo metu artėja prie magnetinio aktyvumo maksimumo.