Pasauliui atvėrė senąjį dievdirbių amatą

Medžio meistras Saulius Lampickas iš Alytaus, gaminantis tradicinius lietuviškus medžio dirbinius – koplytstulpius, kryžius ir skulptūras – įsitikinęs, kad Lietuva pasauliui yra įdomi savo senomis tradicijomis.

„Man įdomūs tik tradiciniai lietuviški gaminiai, ir seniau dievdirbiai nieko kito nedrožė, tik tradicinius gaminius, savo amatą perduodavo iš kartos į kartą ir laikė dievdirbius esančius arčiau Dievo“, - mintimis dalinasi penkiasdešimtuosius metus įpusėjęs S. Lampickas. Pasak jo, esama meistrų, kurie gali gaminti viską – nuo sodo nykštuko iki pakelėje statomo didžiulio kryžiaus, tačiau jam drožti nykštukus neįdomu.

Meistro drožiamiems koplytstulpiams, kryžiams ir skulptūroms jau suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Toks sertifikatas byloja, kad amatininkas tęsia senovines mūsų tautos tradicijas.

Beje, Alytaus rajone jau trys meistrai gali didžiuotis gaminantys tradicinius meno dirbinius. Be medžio meistro S. Lampicko savo gaminius sertifikavo jo žmona Audronė Lampickienė, marginanti margučius, ir juvelyras Vytautas Jarutis.

Netikėtai pabudo genai

S. Lampickas drožti pradėjo 1989-aisiais ir tai, pasak jo, nutiko gana netikėtai. Paklaustas kodėl susidomėjo būtent šiuo amatu, sakosi, ko gero, prabudo genai. Abu jo seneliai buvo auksinių rankų meistrai – staliai, kurių rankose darbas virte virė. Kai Saulius gimė, abiejų jau nebebuvo gyvų: žuvo per pasipriešinimo kovas. Iki šių dienų išliko kai kurie jų įrankiai, kaltai... Tačiau Saulius tik retkarčiais juos pavarto, saugo atminimą – ranka nekyla jais darbuotis.

Drožybos būsimasis meistras mokėsi iš knygų, albumų, lankydamasis parodose, stebėdamas vyresnių kolegų darbus.

1991-aisiais S.Lempickas įsidarbino Alytaus dailiųjų amatų mokykloje ir surengė pirmąją personalinę parodą. Nuo 1992-ųjų jis yra Tautodailininkų sąjungos narys. 2005-aisiais meistrui suteiktas meno kūrėjo statusas.

Jis yra aktyvus medžio drožėjų plenerų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis. Net du kartus tapo prestižiškiausios Lietuvoje drožėjų – Liongino Šepkos – premijos laureatu.

S.Lempickas jau surengė penkias personalines parodas Alytuje, taip pat jo darbais galėjo žavėtis Vilniaus, Šiaulių, Lazdijų, Vilkaviškio, Druskininkų, Pakruojo, Marijampolės parodų lankytojai, pavieniai dirbiniai buvo eksponuoti parodose Austrijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Estijoje.

Drožyba – lyg magija

„Tapytojas Almantas Griškevičius, kurio darbais žaviuosi, yra pasakęs, kad pagrindinis dalykas kūrėjui yra geras savo amato išmanymas. Aš kartais žaviuosi savo darbais, bet trumpai – paskui ir vėl puolu kurti, noriu sukurti vis ką geresnio ir tobulesnio“, - pasakoja tautodailininkas.

Būtent geras amato išmanymas jam leidžia plačiai improvizuoti, bet meistras prisipažįsta, kad ir kiek galvotų apie kūrybą, ji vis tiek lieka didžiule paslaptimi. „Jaučiuosi įbridęs į svaiginančią kūrybos, ieškojimų, atradimų ir nusivylimų upę. Drožyba – lyg magija, lyg stovėjimas prie gilaus šulinio, kai semi, semi vandenį, o jo vis daugėja“, - atskleidžia S. Lampickas. Pasak jo, geriausi darbai – mintyse ir dar neatlydę į mintis.

Gili prasmė atsispindi meistro darbuose: kiekvienas jų – lyg gyvas, lyg pasakojantis savo istoriją, tad stebėdamas jo darbus, matai ne tik galvą parėmusį Rūpintojėlį ar tiesiog angelą, o gyvą būtybę, lyg klausiančią, lyg kažką pasakojančią, lyg kažką norinčią pasakyti...

Mėgstamiausios temos drožėjas neturi, mėgsta improvizuoti. Drožia ne tik tradicines liaudiškas skulptūras, bet ir modernesnes ir stengiasi, kad jo sukurti angelai ir dievukai išsakytų mintį bei skatintų mąstyti.

Amato paslaptis perduoda jaunimui

Meistras sako, kad nemažai kūrybinių sumanymų įgyvendino mokinių dėka, būtent mokiniai suteikė idėjų šiuolaikiškų skulptūrų gamybai.

S. Lempickas jau du dešimtmečius Alytaus dailiųjų amatų mokykloje dėsto dailiųjų medžio gaminių specialybę. Vis tik jam tenka apgailestauti, kad jaunimas turi vis mažiau motyvacijos išmokti tradicinio amato.

„Jei man reikėtų dabar pradėti savo amatą, kažin ar sugebėčiau – reikia ne tik žinių, bet ir labai daug įrankių, kurie nėra pigūs“, - sako S. Lampickas. Meistro teigimu, pati mediena nėra brangi, pradėjus dirbti reikia turėti užsakymų, o meistro vardą užsitarnauti užtrunka ne vienerius metus.

Sertifikuoti medžio dirbinius nebuvo sunku

Meistro S.Lempicko gaminiai seniai sulaukė visuomenės pripažinimo, jam buvo belikęs vienas žingsnis – sertifikuoti savo dirbinius kaip tautinio paveldo produktus. Ir tai, pasak amatininko, nebuvo sudėtinga padaryti.

Tautinio paveldo produktais pripažįstami ir sertifikuojami tik tie gaminiai, kurių kokybiniai ypatumai atitinka Lietuvos etnokultūros tradicijas. Produkto sertifikavimas paliudijamas išduodamu sertifikatu. O tautinio paveldo produktus sertifikavę amatininkai įgyja tradicinio amatininko statusą.

Norintys sertifikuoti savo gaminius amatininkai Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Kaimo plėtros departamento tautinio paveldo mokymo skyriui turėtų pateikti prašymą sertifikuoti savo gaminį arba produkrą ir laisvos formos aprašą, kuriame būtų aprašytas sertifikuojamo objekto istoriškumas, kilmė, gamybos būdas. Ar pateiktas sertifikuoti gaminys arba produktas atitinka tradicijas, sprendžia ekspertų komisija, sudaryta iš kompetentingų tautinio paveldo tradicijų žinovų – muziejų darbuotojų, istorikų, etnokultūros žinovų.

Sertifikatai teikia privalumų

S. Lempickas įžvelgia dvejopą sertifikatų naudą. Visų pirma, sertifikuotas produktas – tarsi su kokybės ženklu, kurio jau neatsimena jaunoji karta. Antra, tautinio paveldo produktų sertifikatai suteikia daugiau galimybių, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija jų turėtojams iš dalies kompensuoja parodose ir mugėse patiriamas išlaidas.

Kaip teigė ŽŪM Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Elena Petrošienė, ŽŪM sertifikuotiems amatininkams teikia paramą dalyvauti įvairiuose tautinį paveldą populiarinančiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje: iki 80 proc. kompensuojamos prekybos vietos įsirengimo, vietos nuomos mokesčio, transportavimo ir panašias išlaidas.

Meistrą iš Alytaus, kaip ir visus amatininkus, kurių gaminiai yra sertifikuoti ir pripažinti tautinio paveldo produktais, galima išvysti įvairiose mugėse bei festivaliuose: „Skamba skamba kankliai“, Kaziuko mugė, „Baltika“ ir kitose.

Galima teikti paraiškas pagal 2 priemones

ŽŪM Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja E.Petrošienė vardino ir daugiau galimybių, kuriomis gali pasinaudoti tautinio paveldo produktų sertifikatus įgiję amatininkai. „Sertifikuotiems amatininkams, kurių investicijos tiesiogiai susijusios su tradicinių amatų puoselėjimu, per Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos III krypties „Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemones: „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ bei „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“, - sakė ŽŪM atstovė. Pagal minėtas priemones projektai, susiję su tradicinių amatų puoselėjimu, yra remiami 75 proc. intensyvumu.

Šiuo metu kaip tik renkamos paraiškos pagal dvi Programos priemones: „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ (paraiškų laukiama iki rugpjūčio 31 d.) ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ (paraiškas galima teikti iki metų pabaigos).

Į šią paramą gali pretenduoti kaimo gyventojai, ūkininkai, žemės ūkio veikla užsiimančios labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės, norinčios paįvairinti savo veiklą ir gauti pajamų iš alternatyvių verslų.


Šiame straipsnyje: KPF naujienos

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių