Ar ne geriausia būtų, jei Vyriausybė vieną kartą apsispręstų ir įvestų biudžeto skylių lopymo mokestį? Vienodą visiems, nepriklausomai nuo pajamų, valdomo turto, socialinio statuso, lyties, amžiaus, santykio su teisėsauga.

Pavadintą būtent taip paprastai ir aiškiai – kad nebebūtų erdvių pamąstymams ir noro gaišti laiką ieškant tikrosios naujojo mokesčio paskirties. O politikams nereikėtų aušinti burnos, vyniojant naująjį sumanymą į demagogijos vatą.

Kad ir kaip būtų gaila, tačiau Vyriausybės desperatiški bandymai lopyti biudžetą įvedant naujus mokesčius paprastiems piliečiams gali sukelti tik štai tokią ironijos porciją. Piktintis jau nebėra nei sveikatos, nei didelio noro – vis tiek šuns balsas tik pažeme sklando.

O ir siūlančiųjų, ką daryti, valdantieji, regis, turi. Pataria net Prezidentė su Tarptautinio valiutos fondo (TVF) smegenų centro atstovais. Tik kad girdima dažnai tai, ką norima girdėti.

Šiandien – ne laikas naujiems mokesčiams. Šią mintį, paklausta apie planus įvesti nekilnojamojo turto ir automobilių mokestį pasakė Dalia Grybauskaitė. Paklausta kaip Prezidentė, ji atsakė beveik kaip finansininkė. Tačiau šį atsakymą išgirdo turbūt tik paprasti piliečiai – premjero Andriaus Kubiliaus komandai parankesnė buvo TVF nuomonė. Biudžetą papildyti mokesčių už automobilį? Na, taip, galva palinksėjo garbingi svečiai iš užsienio. Premjeras su komanda pasistengė, kad šis pritariantis balsas aidu nuvilnytų per visą Lietuvą.

Tik jei bus priimtas politinis sprendimas ir žodžiai apie mokestį taps kūnu, vargu ar kas atsimins pritariamai linksinčias TVF ekspertų galvas. Kritika skries ir naujojo mokesčio neigiamas pasekmes reikės srėbti patiems konservatoriams. O kad bus tų nepatenkintųjų ir neigiamų pasekmių – aišku kaip dieną.

Žymiai daliai automobilių savininkų visai nesvarbu, kad, kaip žada premjeras, naujasis mokestis bus viso labo "tik" 100 litų per metus. Per mėnesį šiam tikslui skiriant po 8,333333 lito nėra pasakiškai didelis praradimas net ir kiekvieną litą skaičiuojantiems žmonėms.

Tačiau kodėl Lietuvos pilietis, perkantis brangiausių regione degalų ir tokiu būdu pildantis valstybės biudžetą solidžiomis sumomis, turi mokėti dar kartą už tą patį? Pasyvūs vairuotojai, jau nebeįperkantys degalų, todėl automobilį naudojantys tik prispirti būtiniausio reikalo, pagrįstai pasipiktintų prievole mokėti už tai, ko beveik nenaudoja. 100 litų kitiems tikslams galbūt skirtų net ir krizės laikotarpiui užtektinai solidžiai uždirbantis pilietis: juk šiuo atveju svarbu net ne naujo mokesčio dydis, bet tikslas – lopyti biudžeto skyles.

Konservatoriai tikina: valstybei moka ir Vakarų valstybių automobilių savininkai. Tačiau kažkodėl nesistengia afišuoti esminio skirtumo – protingų vyriausybių valdomų valstybių automobilininkai susimoka už mašiną ne kaip už nuosavybės teise valdomą daiktą, bet kaip už technikos stebuklą, kuris teršia gamtą. Ir šiuo mokesčiu protingų valstybių vyriausybės siekia ne lopyti biudžetą, bet atnaujinti automobilių parką, mažinti ekologinių problemų.
Kokia potencialaus mokesčio paskirtis?

Šis klausimas Lietuvos automobilių savininkams yra toks pats svarbus kaip ir jo dydis. Jei piliečiai bus verčiami "susimesti" ne naujoms dviračių trasoms, bet sumokėti už politikuotojų klaidas, 100 litų per metus taps ne žaliuoju, bet gėdos mokesčiu.