Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Svetimų paslapčių meškeriotojai
2009-07-04
Aurimas Kučius
Keliauti iš kameros į kamerą ir rinkti žinias apie kitus likimo brolius – šių kalinių kasdienybė. Pareigūnai apie juos vengia šnekėti. Ir ne be reikalo: slaptieji informatoriai padeda išsiaiškinti ne vieną nusikaltimą.
Mėgsta pasigirti pažintimis
Informatorių, kurie kriminaliniame pasaulyje dar vadinami "ožiais", "stukačiais", "lagaminais", pagrindinė užduotis – išgauti iš areštinėje ar tardymo izoliatoriuje sėdinčių suimtųjų svarbią informaciją: kas dar dalyvavo darant nusikaltimą, kur gali būti paslėptas grobis.
"Tokį "ožį" nėra labai sudėtinga išsiaiškinti, – atvirauja viename šalies didmiesčių gyvenantis Darius (vardas pakeistas – red. past.) ne vieną sykį dėl įvairių nusikaltimų buvęs suimtas ir teismo laukęs Lukiškėse. – Tik atėję į kamerą, jie kitiems nori pasirodyti esantys "blatni" (apsukrūs – red.past.)."
Anot Dariaus, toks kalinys iš karto pradės girtis, kiek sykių sėdėjęs "zonoje", ką iš kriminalinio pasaulio autoritetų pažįsta, sakys, jog visi sėdintys kameroje yra "stukačiai", o tik jis vienas nedirba "mentams" (policininkams – red.past.). Dažnai svetimas paslaptis norinčių išgirsti nuteistųjų kūnas išpuoštas daugybe tatuiruočių.
"Aišku, tai yra nuteistieji. Juk nėra sudėtinga patikrinti jo pasakojimus apie bausmės atlikimą pataisos namuose, apie jo pažintis. Policijos operatyvininkas tokių dalykų negalėtų suvaidinti, iš karto būtų demaskuotas", – sako Darius.
Pats pašnekovas prieš penkerius metus buvo įtariamas prekyba ginklais, tuomet jo kameroje atsidūrė vyras, kuris labai domėjosi, kur Lietuvoje galima nusipirkti nelegalių ginklų. Vieną dieną naujokas pasakė, kad yra išleidžiamas į laisvę, ir jis gali perduoti Dariaus draugams raštelį.
Užrašė tardytojo telefoną
"Gerai, tu esi geras žmogus, aš tau padėsiu. Paskambink šituo telefono numeriu, pasakyk, kad nuo manęs, gausi du pistoletus ir dar tau pinigų duos, – tuomet pasakė Darius ir ant popieriaus skiautės brūkštelėjo jo bylą tyrusio tardytojo telefono numerį. – Kitą dieną atlėkė įsiutęs tardytojas ir pradėjo šaukti, kad per daug sau leidžiu."
Kitą sykį Dariui įtarimų sukėlė kameros draugas, kuris iš tardytojo apklausos grįždavo su pilnomis kišenėmis cigarečių. Kalinys aiškindavo, kad jų jam nuperka pareigūnas. "Tačiau tai – nesąmonė. Niekas iš pareigūnų už dyką cigarečių neperka", – tvirtina Darius.
Už gautas žinias operatyvininkai informatoriams iš specialių lėšų gali nupirkti cigarečių, drabužių, gali pasirūpinti, kad nuteistasis už gerą elgesį anksčiau išeitų į laisvę.
"Girdėjau kalbų, kad už tokį darbą galima ir 50 litų per savaitę užsidirbti: šie pinigai bus pervesti į nuteistojo asmeninę sąskaitą įkalinimo įstaigoje. Šnekama, kad ypač dabar būti "stukačiumi" yra labai daug norinčių. Krizė yra krizė", – tvirtina Darius, pripažindamas, kad kriminaliniame pasaulyje į šios profesijos atstovus žiūrima paniekinamai.
Pasisiūlė tapti bendrininku
2005 m. vasario 28-ąją Vilniuje iš namų išėjo ir pas savo tėvus į Panevėžį ketino vykti Rūta Z. Mergina, savaitgalį į gimtinę keliaujanti pakeleivingomis mašinomis, tą dieną tėvų neaplankė.
Po kelių dienų buvo paskelbta paieška, policijos pareigūnai tyrė pačias įvairiausias versijas: galbūt ji su draugais išvyko pasilinksminti, galbūt prievarta išvežta į užsienį ar tapo seksualinio maniako auka.
Prabėgus maždaug dviem savaitėms po Rūtos dingimo, policininkai sulaikė dvidešimtmetį vilnietį Ruslaną Gumeną, pas kurį rastas merginos mobilusis telefonas.
Uždarytas į policijos areštinę, anksčiau neteistas ir į teisėsaugininkų akiratį nepakliuvęs jaunuolis tvirtino mobilųjį telefoną įsigijęs už keliasdešimt litų iš nepažįstamo vyro, apie jokią dingusią merginą nieko nežinąs. Tačiau pareigūnams nuojauta šnibždėjo, jog būtent jis gali būti prisidėjęs prie merginos dingimo.
Į įtariamojo kamerą Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvo pasiųstas informatorius, kuris turėjo kuo daugiau iškvosti kalinį. R.Gumenui informatorius prasitarė, kad jam gresia 20 metų už žmogžudystę, jis esą neturi ko prarasti, todėl gali prisiimti ir šią žmogžudystę.
Paslaugus kameros draugas pasiūlė tokį veiksmų planą: tyrėjams jie pasako, jog žmogžudystės dieną buvo kartu, kad R.Gumenas tik vairavo automobilį, o jo naujasis draugas auką išžagino ir nužudė.
Lukiškėse sėdinčiam įtariamajam toks scenarijus pasirodė priimtinas. Jis ant laikraščio skiautės nubraižė planą, kur paliko išniekintą ir pasmaugtą auką. Po to pats pareigūnams pareiškė, jog parodys nusikaltimo vietą, kur merginą paliko jo bendrininkas.
Kovo 22-ąją R.Gumenas, lydimas policininkų, buvo vežiojamas po Vilniaus rajoną, kol netoli Riešės, atokioje vietoje, surado jau pradėjusios irti aukos kūną.
Savo naivumo auka
Dar po kelių dienų įtariamas žmogžudys suprato esąs apgautas: jo kameros paslaugus draugas, iškvotęs visas paslaptis, net neketino už jį prisiimti šios žmogžudystės. Tai padaryti jis net ir negalėjo, nes tą dieną, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jis buvo kalėjime.
Po šios apgaulės R.Gumenas prisigalvojo įvairiausių versijų: jis aiškino prisimenąs, kaip įsisodino merginą į automobilį, o daugiau nieko negali prisiminti. Įtariamąjį tyrė ir medikai, tačiau pripažino, jog jokiais atminties sutrikimais jis neserga ir yra pakaltinamas.
Pasinaudoję talentingo informatoriaus pagalba, teisėsaugininkai išaiškino šiurpų nusikaltimą, nors iš pat pradžių atrodė, jog šios žmogžudystės siūlo galo užčiuopti nepavyks.
Už aukos nužudymą ir išžaginimą teismas R.Gumenui skyrė 18 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Norėjo pasigirti kaimynui
Pasitaiko ir kuriozinių istorijų, kai pirmą sykį už grotų atsidūręs įtariamasis pripasakoja tikrų ir išgalvotų istorijų. Panašiai nutiko su benamiu vilniečiu Tomu Bartašiumi, išgarsėjusiu sostinės apleistų namų padegimų byloje.
Teisėsaugininkai jį įtarė 2005 m. rudenį padegus apleistą namą prestižiniame Antakalnio mikrorajone. Tada spėliota, gal šiuo padegimu turėjo būti suinteresuota nekilnojamojo turto bendrovė, kuriai ir priklausė šis apleistas pastatas.
Atsidūręs areštinėje, benamis vienam kameros draugui, kuris buvo informatorius, pasigyrė, jog už padegimą jam buvo sumokėti didžiuliai pinigai. Vėliau įtariamasis pareigūnams prisipažino, jog pasakyti visą tiesą areštinėje jam buvo gėda. Iš tiesų už gaisro sukėlimą jis gavo tik kelis butelius degtinės ir porą pakelių cigarečių.
Fantazuodamas apie gautus tūkstančius benamis už grotų norėjo pasirodyti esąs tikras nusikaltėlis.
Nebūtomis istorijomis kamerose ypač mėgsta pasigirti nepilnamečiai, pirmą sykį atsidūrę tardymo izoliatoriuje.
Pokalbiai gali būti įrašyti
Susidurti su policijos informatoriais irgi teko ne vieną mėnesį tardymo izoliatoriuje praleidusiam garsiam Lietuvos lenktynininkui Alvydui Albrechtui. Šis vyras buvo apkaltintas prieštaringos reputacijos verslininko Rimanto Grainio susprogdinimo užsakymu 1995 m. gegužės 27 d. šalia Vyriausybės rūmų.
Iš pradžių A.Albrechtas buvo nuteistas, tačiau vėliau Apeliacinis teismas jį išteisino.
Byloje yra užfiksuoti slapto liudytojo parodymai, jog sėdėdamas Lukiškėse vienoje kameroje lenktynininkas jam prisipažino užsakęs nužudymą.
"Nesąmonės. Aš seniai žinojau, kad sėdint kalėjime nieko pasakoti apie bylas negalima, tai yra to slapto liudytojo, kurį ir dabar prisimenu, išsigalvojimai", – per vieną teismo posėdį kalbėjo tuometinis teisiamasis.
Šiandien įkalinimo įstaigose įmanoma kai kuriose kamerose įmontuoti slaptą pasiklausymo aparatūrą, todėl visi bičiulių pokalbiai slapta gali būti įrašyti.
Policijos informatoriai kameros draugams gali pasigirti, kad slapta laiko mobilųjį telefoną ir pasiūlyti bičiuliui juo pasinaudoti. Tačiau paprastai visi šie telefono pokalbiai yra įrašomi.
