Sunkiai susirgus artimam žmogui, galima sakyti, susergame ir mes. Ligą išgyvename kartu. Artimųjų palaikymas, dėmesys, pozityvus mąstymas padeda lengviau ištverti gydymo procedūras ir turi netiesioginį gydomąjį poveikį. Todėl beveik visi, kurie sirgo sunkia liga ir pasveiko, dėkoja artimiesiems už jų palaikymą.

Į ligą reiktų žiūrėti pagarbiai, ji gali būti puiki mokytoja. Šiuolaikinė medicina kovoja su ligomis gydydama simptomus, kurie yra geriausiai pastebimi, bet tikroji ligos priežastis dažniausiai yra daug giliau.

Liga – pasąmonės signalas, kad kažkas negerai. Ji keičia žmogaus mąstymą, elgesį, požiūrį į daugelį dalykų. Todėl logiška manyti: jeigu liga veikia žmogų, vadinasi, ir jis gali ją veikti. Tiek neigiamos, tiek teigiamos emocijos ir mintys gali sukelti tikrą revoliuciją kūne.

Jei žmogus į ligą žiūrės kaip į priešą, liga jį atakuos dar labiau. Todėl artimieji galėtų padėti sergančiajam priimti ligą kaip galimybę augti ir keistis, padėti ją įprasminti.
Sunkiai sergantis žmogus jaučiasi pažeidžiamas, sumažėja jo savęs vertinimas, pasaulis atrodo nebe toks saugus, jis jaučia baimę, liūdesį, todėl artimieji labai reikalingi. Sergantysis turi žinoti, kad yra mylimas ir reikalingas.

Prisiminkite, kad niekas: nei profesionalūs gydytojai, nei rūpestingos slaugytojos, nei empatiškas psichologas neatstoja artimųjų dėmesio! Turite būti tikra palaikymo komanda. Juk sergančiajam vienatvė dažniausiai – baisiausia.

Žmogus, išgirdęs, kad serga sunkia liga, gali reaguoti įvairiai, tačiau dažniausiai išgyvena kelias stadijas. Tai gali padėti artimiesiems tiek geriau suprasti ligonį, tiek padėti sau, nes sužinoję apie brangaus žmogaus ligą jie dažnai išgyvena tą patį. Svarbu, kad šios stadijos ne visada eina iš eilės.
Žmogaus reakcija sužinojus, kad sunkiai serga.

• Šokas. "To negali būti, tai tik sapnas"; "Tai vyksta ne su manimi."
• Neigimas. Bando paneigti diagnozę: "manau, kad įvyko klaida", "gydytojai suklydo", "nepasitikiu šia gydymo įstaiga".
• Pyktis. Kaltina visą pasaulį, Dievą ir klausia: "kodėl man?"
• Derėjimasis. Peržvelgia savo gyvenimą, mąsto, ką darė ne taip ir bando kažko atsisakyti, kažką keisti. Jei yra tikintis, derasi su Dievu, žada pasikeisti, kitaip žiūrėti į gyvenimą.
• Liūdesys ir susitaikymas. Suvokia tikrą padėtį ir realiai ją vertina.

Kaip kalbėti su ligoniu?

*Vyrauja požiūris, kad su sergančiu žmogumi reikia kuo atviriau kalbėti apie ligą ir su ja susijusius dalykus. O jeigu liga nepagydoma? Nėra vienos nuomonės: vieni mano, kad reikėtų pasakyti tiesą, nes pacientas turi teisę žinoti, kas jam yra, kiti teigia, kad geriau nesakyti ir taip apsaugoti ligonį nuo nereikalingos įtampos. Šiandien gydytojai atsižvelgia į artimųjų prašymą nesakyti tiesos, bet ar verta slėpti? Juk laukia gydymas. Žmogus vistiek sužinos ar bent jau nujaus.

*Dažnai artimieji bijo kalbėtis su sunkiai sergančiu žmogumi, bijo kažką ne taip pasakyti, įžeisti, įskaudinti. Svarbiausia išlikti tuo, kuo visada buvote. Sergančiam žmogui reikia paprasčiausių žmogiškų reakcijų. Kartais užtenka tylos, ir to, kad esate šalia.

*Jeigu žmogus jaučia nerimą, nereikia jo raminti, ir sakyti, kad nėra dėl ko nerimauti. Tiesiog išklausykite. Klausytis reikia reflektyviai – parodyti, kad girdite, domitės, įsiklausote. Taip klausydamiesi galbūt išgirsite ir tai, ko žmogus nenori ar negali pasakyti – tai, kas yra tarp eilučių.

*Sergančiajam rodykite pagarbą, supratimą, pasitikėjimą, leiskite išsakyti savo jausmus, baimes. Venkite per didelio optimizmo – nuolat nekartokite, kad viskas bus gerai, kitaip tariant, nežadėkite stebuklų, neignoruokite realybės. Sergantis žmogus nori nuoširdžiai pasikalbėti, jis dažniausiai pats žino, kaip viskas gali būti.

*Atvirai bendraukite su visais šeimos nariais, giminėmis, tik taip sulauksite pagalbos. Juk niekas nepadės, jei nežinos, kas atsitiko.

*Jei negalite būti su ligoniu, pasistenkite jam paskambinti – jis jaus jūsų palaikymą.

*Negerai spręsti už ligonį. Jis turi dalyvauti priimant sprendimus dėl gydymo, lankytojų. Būna, kad sergantysis nori atsiriboti nuo aplinkinių, draugų, šeimos, nenori bendrauti, neleidžia jo lankyti. Dažniausiai toks užsisklendimas laikinas ir žmogus atsiveria.
Išgyvenimai

"Kai sužinojau diagnozę, kad man krūties vėžys, atrodė žemė pradėjo slysti po kojomis. Nėra žodžių, kurie galėtų apibūdinti tą jausmą. Patyriau šoką. Toliau laukė sunkus gydymas: buvo visko. Net galvojau apie savižudybę, bet, ačiū Dievui, šalia buvo vyras, vaikai, draugai, bendradarbiai. Jie mane palaikė, o aš kabinausi į gyvenimą dėl jų. Esu be galo jiems dėkinga..."
Vidmantė