Po suplanuoto beždžionių cypimo, kilusio dėl "Hearts" trenerio pakeitimo, aš nutariau pasisemti jėgų gamtoje ir perplaukti Loch Neso ežerą, pasinaudodamas kaip reta geru ir saulėtu oru.

Teko laimė sutikti draugus – buvusius Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno povandenininką Martiną Duglosą ir prieplaukos šeimininką Gordoną Menzi. Abu jie – savanoriai gelbėtojai. Jų profesionalumas ir atsidavimas darbui mane įkvėpė ir suteikė pasitikėjimo, kad aš susidraugausiu su ežeru.

Palyginus, kokį organizuotą gelbėtojų darbą aš mačiau pas mus ir čia, – didžiulis skirtumas. Pas mus už menką atlygį žmonės atbūna valdiškas darbo valandas. Škotijoje – viskas atvirkščiai: ieško rėmėjų, renka paramą. 14 savanorių bet kuriuo paros metu, net sunkiausiomis sąlygomis, pasiryžę suteikti pagalbą patekusiems į bėdą žmonėms.

Kai stiprūs vėjo gūsiai netikėtai prašvilpia virš ežero, pakyla 4,5 m bangos, kurios apverčia net gelbėtojų katerius. Kildamas iš gelmės ledinis vanduo akimirksniu praryja auką.

Prižiūrimi gelbėtojų mes perplaukėme į kitą – juodais, samanotais akmenimis nusėtą laukinį kalnuotą krantą. Čia tvyrojo nejauki prietema. Šaltas deginantis vanduo užspaudė krūtinę, kvėpavimą ir širdies ritmą.

Pasimetęs aš net užmiršau kepuraitę, teko grįžti prie valties. Jau, rodės, pasiruošęs nėriau į vandenį, bet tada supratau, kad dar kažkas ne taip – nenusiėmiau striukės. Vėl teko grįžti prie valties, nuo manęs šiaip taip nutraukė peršlapusią striukę ir galų gale aš startavau.

Pradėdamas plaukti turėjau tikslą nors pasiekti ežero vidurį. Nuo dažno kvėpavimo trūko oro. Pradėjau pavargti, norėjosi pailsėti, bet atsimindamas, kad vandens paviršiuje temperatūra 10–12 laipsnių, o pusmetriu giliau jau tik 5–7 laipsniai, negalėjau sau to leisti.

Vėjui pučiant bangos visą laiką per akinius užpildavo dešinę akį. Vis teko išpylinėti iš akinių vandenį. Tai lėtino tempą ir kėlė paniką. Persiverčiau ant nugaros, kad pamatyčiau, ar toli jau esu nuplaukęs. Krantas labai lėtai tolo ir vargu ar galėjau tikėtis, kad nuplauksiu bent iki pusės ežero.

Pabandžiau sulėtinti tempą ir atkurti kvėpavimą, bet tada pamačiau, kad mano orientyras – senovinė tvirtovė – tolsta į dešinę. Vėjas ir bangos mane nešė į šoną. Teko keisti kursą – sukti dešiniau ir plaukti prieš bangas.

Pasirodė saulė. Persivertęs ant nugaros leidau pailsėti dirbusiems raumenims. Banguojantis vanduo vis patekdavo į kvėpavimo takus, teko kosėti. Stiprus vėjas vis labiau nešė mane. Turistų kateriai priplaukdavo ir susidomėję žiūrėjo.

Tik žinojimas, kad atstumas trumpėja, suteikė man tikėjimo ir jėgų. Aš jau nebemačiau prieplaukos, nes srovės ir bangos mane nunešė tolyn nuo tvirtovės maždaug du šimtus metrų. Norėjau plaukti krante pakibusios uolos pusėn, tačiau gavau gelbėtojų nurodymą sukti prieplaukos link, nes kitaip nebus įskaityta mano distancija.

Nusirengdamas šlapią striukę patempiau kairės rankos raumenį – jį skaudėjo ir trukdė stipriau irtis. Stingo rankų pirštai. Jau ėmiau gailėtis, kad nepaklausiau kapitono Adamovo, kuris mane buvo perspėjęs, jog plaukimui tokiame šaltame vandenyje reikia ruoštis ir treniruotis mažiausiai pusę metų.

Aš teskyriau treniruotėms Lietuvoje tik tris savaites, o ir vanduo buvo šiltas – per 20 laipsnių. Tiesa, paskutines tris dienas treniravausi Edinburge, Šiaurės jūroje, kur vanduo jau tebuvo septynių laipsnių šilumos.

Man pavyko atsilaikyti apie 18 min. ir įveikti 500 m atstumą. Gydytojai nerekomendavo tokiame šaltame vandenyje būti ilgiau nei dvidešimt minučių – gresia persišaldymas.

Sukant prieplaukos link aplink tvirtovę, aš pajutau lyg man pagelbėjo vandens srovės.

Atsirado pasitikėjimas, juoda gąsdinanti gelmė išnyko, pasirodė akmenys, vandens augmenija. Vieną augalą nuskynęs parodžiau žmonėms valtyje.

Loch Neso sindromas dingo. Pajutau, kad turiu jėgų ežerą perplaukti atgal, tik netikėtai sriūbtelėjau vandens ir užspringęs ėmiau kosėti, nuo staigių judesių ėmė traukti kojos raumenį, o iki prieplaukos dar buvo likę apie 50 m.

Ir čia aš prisiminiau seną laivyno tradiciją – prieš įplaukiant į uostą komandai duodama kovinė parengtis – visi į vietas. Tad susikoncentravau ir neskubėdamas, neįtempdamas kairės kojos raumenų priplaukiau prie kranto ir liesdamas rankomis akmenis išplaukiau.

Visu kūnu pajutau aštrius akmenis. Priplaukę gelbėtojai liepė man dar pagulėti, kol atvės raumenys. Ir tai buvo pati maloniausia per visą plaukimą girdėta komanda.

Kranto įlankoje vanduo buvo saulės įšildytas ir, nors tesiekė apie 12 laipsnių, po aname krante buvusių 6–9 laipsnių, atrodė labai šiltas.

Buvau laimingas, kad gamta nebaudė, o priėmė mane. Aš padėkojau Loch Nesui.

Vakare su gelbėtojais pažymėjome mano pasiekimą. Pakviečiau juos vakarienės į mažą gražios gamtos apsuptą restoranėlį ant ežero kranto, kur valgėme šviežios avienos kepsnį ir rinkomės vietinio viskio rūšis. Nesu viskio mėgėjas, renkuosi romą, bet jau vien aromatas buvo malonus, nesijautė alkoholio kvapo – gėrimas mums patiko, tad mes ir pakartojome.

Daug kalbėjome apie laivyną ir povandeninius laivus. Gerbiu anglų jūreivius, savo tradicijomis ir profesionalumu jie smarkiai skyrėsi nuo kitų. Tai žinojome ir iš mūsų buvusio laivo vado.

Kai užsiminiau, kad noriu išleisti knygą apie mūsų protėvius, apie tuos laikus, kai jie buvo vieno tikėjimo, prieplaukos šeimininkas, senukas ryškiai mėlynomis akimis, ėmė pasakoti nuostabias istorijas.

Vėliau jis parodė vietą, kur teka šaltinis ir per šventes susirenka druidai. Jis pasakojo, kad jie nešioja penkiakampes žvaigždes, keistai pritvirtinamas per vidurį.

Jis davė mums seną žemėlapį ir pažymėjo vietas, kuriose išsaugotos pagonių šventyklos nepasiektos popiežiaus karių ir istorikų.

Anksti ryte mes išvykome į ekspediciją. Rezultatai viršijo visus lūkesčius. Senovės padavimai atgijo, mano protėvių kraujas užvirė. Mes keliavome į Edinburgą gerėdamiesi nuostabiu škotiško landšafto grožiu.

Atvykęs į stadioną, kuris tartum virė nuo jaudulio ir aistrų, susitikau su korespondentais iš BBC ir SKY, kurie nedalyvavo beždžionių kampanijoje prieš mane, bet abejojo mano sprendimu – pakeisti škotų trenerį į portugalą. Aš tikėjau pergale. Kitu atveju sirgaliai, vis kaitinami pigios spaudos, mane būtų suplėšę.

Žaidimas prasidėjo ryškia "Hearts" persvara. Komanda ėmė žaisti tikrąjį futbolą, nepanašų į škotišką, nors mums ilgai nepavyko realizuoti savo persvaros, bet po pirmojo kėlinio mūsų rezultatas buvo jau 2:0.

Antrajame kėlinyje mūsų žaidėjai įmušė dar du įvarčius. Džiaugiuosi, kad Rudis Skacelas, mano mėgstamas žaidėjas, kurio sėkmės apyrankę aš nešioju, įmušė ketvirtąjį įvartį.

Sirgaliai džiūgavo ir skandavo naujojo trenerio vardą. Mauglio kompanija su "Rangers" patyrė baisų pralaimėjimą ir su trenksmu išlėkė iš čempionų lygos.

Televizija priminė ir tą epizodą, kai jie, panarinę galvas, išėjo iš stadiono Kaune. Kitą dieną bulvarinėje spaudoje jiems teliko spausdinti mano mažas ir bjaurias nuotraukas. Tokie apgailėtini įkandimai ir tėra verti tik jų apgailėtino mentaliteto.