Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Sugrįžusioms krepšininkėms - gėlės ir komplimentai
2006-09-26
Dovilė KAMARAUSKIENĖ
Geriausia pastarojo dešimtmečio Lietuvos žaidėja J.Štreimikytė-Virbickienė nutarė baigti karjerą rinktinėje
Vakar į Lietuvą iš pasaulio krepšinio čempionato Brazilijoje sugrįžo Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Tris savaites nemačiusios namų ir artimųjų, pervargusios, išgyvenusios košmarą Prancūzijos Gvianoje, bet sugebėjusios užimti šeštąją vietą planetos pirmenybėse krepšininkės, pasiekusios gimtinę ir patekusios į artimųjų glėbius, švytėjo.
Geriausia pastarojo dešimtmečio Lietuvos krepšininkė, 1997 metų Europos čempionė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė savo šalies rinktinei atstovavo paskutinį kartą - pasibaigus pasaulio čempionatui Brazilijoje ji pareiškė, kad atsisveikina su nacionaline komanda.
Sprendimą priėmė be skausmo
34 metų 189 cm ūgio J.Štreimikytė-Virbickienė iš oro uosto, kur ją pasitiko vyras Dainius, skubėjo namo ne tik dėl nuovargio - namuose jos laukė sergantis sūnus Tomas.
“Viskas, gana man tų kelionių”, - sakė krepšininkė, su kurios vardu siejamos didžiausios Lietuvos moterų krepšinio pergalės.
- Jurgita, ar iš tiesų apsisprendėte baigti karjerą Lietuvos rinktinėje?
- “Kauno diena” paklausė J.Štreimikytės-Virbickienės.
- Taip. Kiekgi galima žaisti?
- Kodėl nutarėte trauktis, jei dar esate rezultatyviausia komandos žaidėja?
- Atėjo laikas. Visos krepšininkės, su kuriomis pradėjau karjerą rinktinėje, jau seniai baigė žaisti. O dabar atsirado jaunų stiprių žaidėjų - Sandra Valužytė, Aušra Bimbaitė, Eglė Šulčiūtė. Manau, man jau nereikia joms trukdyti. Tikiu, kad dar galiu būti naudinga komandai, bet aš esu tokia - žaidžiu arba labai gerai, arba visai nežaidžiu. Jaučiu, kad jau nebegaliu būti tokia, kaip anksčiau, todėl ir traukiuosi. Be to, ir šeimoje pasitarėme, kad Tomukui reikia brolio arba sesės. Tad man didžiojo krepšinio etapas baigiasi, teks atversti kitą gyvenimo puslapį.
Sprendimą priėmiau ramiai, galima sakyti, dar prieš čempionatą. Tiesą sakant, net nenorėjau vykti į Braziliją. Mano manymu, pasaulio čempionate turėjo žaisti tos krepšininkės, kurios iškovojo tą teisę. Aš praėjusiais metais žaidžiau WNBA, o Europos čempionate, kur mūsų komanda užėmė ketvirtąją vietą, nedalyvavau. Bet manęs niekas ir neklausė, noriu ar nenoriu vykti į pasaulio čempionatą. Įrašė į sąrašą, ir viskas.
- Galbūt ilgiau karjerą tęsite Vilniaus TEO ekipoje?
- Manau, ateinantis sezonas bus paskutinis. Nenoriu garsiai šūkauti su pareiškimais, bet, manau, kad sprendimo nekeisiu. Jeigu baigti krepšininkės karjerą, tai baigti ją visur. Mėtymasis pirmyn - atgal, išėjimas ir sugrįžimas retai būna naudingas.
Rezultatas - geras
- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės žaidimą ir rezultatus pasaulio čempionate?
- Gerai. Jeigu nebūtume praradusios dviejų žaidėjų - Eglės Šulčiūtės ir Elos Briedytės, penktąją vietą tikrai būtume užėmusios. Į stipriausiųjų ketvertą patekti mums nebuvo šansų. Iš Europos komandų į jį pateko tik Rusija. O mes tarp Europos ekipų likome trečios. Už savo nugaros palikome labai stiprias Čekijos, Ispanijos komandas.
- Kiek įtakos komandos žaidimui turėjo Jūsų įstrigimas Prancūzijos Gvianoje?
- Tos keturios baisios dienos pakirto mus fiziškai. Jeigu būtume tas dienas normaliai sportavusios ir gyvenusios, mes Brazilijoje būtume turėjusios daugiau jėgų. Ar, kitaip susiklosčius aplinkybėms, būtume pakilusios aukščiau, galima tik spėlioti. Nepaisant visko, tiesiog žavėjausi savo komandos draugėmis, kurios didvyriškai išlaikė visus sunkumus Kajene, nepalūžo psichologiškai. Mes visada turėjome galimybę sėsti į lėktuvą, skrendantį į Paryžių, ir grįžti namo. Tačiau visos žūtbūt užsispyrėme pasiekti Braziliją ir kovoti pasaulio čempionate, kuriam rengėmės visą vasarą.
Todėl šiaip ne taip atvykusios į San Paulą, miegojusios vos tris valandas ir tik ryte, mes į aikštę kovoti su Kanada išbėgome nusiteikusios taip, kaip niekada anksčiau. Nepaisant to, kad kojos drebėjo, o galva veikė taip, kad galvojau, kaip čia nesumaišius krepšių. Bet aikštėje palikome viską, kas buvo susikaupę mūsų viduje per tas dienas. Esu tikra - jeigu tokį susitelkimą ir motyvaciją būtume išsaugojusios ir vėliau, būtume kovojusios stipriausiųjų ketverte. Bet tokio jausmo pajusti dar kartą buvo neįmanoma.
- Ar labai baisu buvo Prancūzijos Gvianoje?
- Bandėme gelbėtis juokaudamos. Sakėme, kad atidarysime ambasadą Kajene - prancūziškai kalbanti Lina Brazdeikytė bus ambasadorė, o mus lydėjusi “Saito” atstovė Jūratė organizuos keliones į šį kraštą ir rodys Lietuvos turistams, kur kalėjo krepšininkės. Iš tiesų visa laimė, kad Lina galėjo susikalbėti, nes išvis nežinia, kur būtume atsidūrusios. Aš jau prancūzų kalbą esu gerokai primiršusi.
Tapo artimiausiais žmonėmis
“Noriu padėkoti visai komandai, kuri buvo šioje siaubingoje kelionėje. Merginos narsiai kovėsi. Manau, jog mums pavyko pasiekti teigiamą rezultatą,- oro uoste vykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo rinktinės vyriausiasis treneris Algirdas Paulauskas. - Psichologinis stresas, patirtas Kajene, mus labai suvienijo, netgi kalbėjome, kad tuomet tapome pačiais artimiausiais žmonėmis pasaulyje”.
Geriausias rungtynes Lietuvos rinktinė, trenerio teigimu, sužaidė su Kanada ir su Ispanija kovodama dėl 5-8 vietų.
Pasiteiravus, ką A.Paulauskas mano apie J.Štreimikytės-Virbickienės pasitraukimą, jis atsakė: “Galvoju, kad dabar Jurgai reikia pailsėti, o tokius dalykus svarstyti kitokiomis aplinkybėmis. Ji rinktinei dar labai reikalinga”.
“Nėra komandos, kuri būtų patyrusi tokius psichologinius smūgius varžybų išvakarėse. Nėra tokio analogo pasaulyje. Todėl krepšininkių pasirodymą vertinu labai gerai”, - sveikindamas į Lietuvą sugrįžusias krepšininkes spaudos konferencijoje kalbėjo Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas.
