Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Verslininkas, kuriam nereikia jachtos
2009-07-04
Jūratė Žuolytė
Iš Vakarų šalių į Lietuvą ateina šeimos fondų tradicijos. Taip savo veiklą įprasminę ir prie Lietuvos tūkstantmečio minėjimo prisidėję Vaičekauskai įsitikinę: jų fondas – puiki investicija.
Įpareigojo giminystės ryšiai
Valdemarui ir Irtai Vaičekauskams veiklos netrūksta: savas verslas, trys vaikai ir prieš metus įkurtas šeimos fondas, kuriuo kol kas rūpinasi tik jie patys. Jam atiduotų laisvalaikio valandų šeima neskaičiuoja. "Didžiuojamės tuo, ką darome, be to, mums smagu – juk viską darome iš širdies", – šypsojosi jie.
Aktyviais visuomenės nariais jie tapo kur kas anksčiau, nei buvo įkurtas fondas. V.Vaičekauskas, investicinės bankininkystės bendrovės "Hortus Investment" direktorius, jau penkiolika metų organizuoja ir remia vaikų skaitovų ir rašinių konkursą, vykstantį Žemaitijoje, Motiejaus Valančiaus gimtinėje Nasrėnuose. Šeima remia ir kitus juos dominančius projektus.
Nuo M.Valančiaus mecenatų veikla prasidėjo neatsitiktinai: garsusis vyskupas buvo V.Vaičekausko proprosenelės brolis. Iki šiol verslininkas puikiai prisimena, kaip svečiuodamasis pas močiutę apžiūrinėdavo vyskupo daiktus, klausydavo pasakojimų apie iškilų giminaitį.
"Supratau, kad man šis giminystės ryšys – lyg tam tikras įsipareigojimas, kurio turiu laikytis. Turime rodyti pavyzdį pirmiausia, žinoma, savo ir kitiems vaikams. Norime ugdyti, puoselėti asmenybes, atkreipti jaunosios kartos dėmesį į tikrąsias vertybes. Dabar tai – labai aktualu", – kalbėjo V.Vaičekauskas.
Projektai – iš savos kišenės
Pirmasis Vaičekauskų šeimos fondo projektas buvo "Baltoji knyga". Šios knygos puslapiuose sugulė iškiliausių dabartinės kartos lietuvių mintys apie ateities Lietuvą, kokią ją jie mato ir kokią norėtų matyti.
Dabar šeima laukia, kada bus atidengta Tado Gutausko skulptūra "Vienybės medis". Šis skulptorius – šeimos draugas. Papasakojęs apie savo idėją Vaičekauskams menininkas iš karto sulaukė jų pritarimo ir pažado prisidėti, kuo tik reikės.
"Neslėpsime, didžiuojamės, kad tarp šimto lietuvių pavardžių, kurios iškaltos ant skulptūros, yra ir Motiejaus Valančiaus. Be to, labai patiko, kad skulptūros forma yra verpstė su stilizuotu Vyčiu. Mums tai atrodo itin lietuviškas, grakštus simbolis. Ir svarbiausia – pati vienybės idėja, kad visi lietuviai, tiek gyvenantys čia, tiek išsibarstę po visą pasaulį, turi laikytis kartu", – priežastis, kodėl remia būtent šį projektą, vardijo V.Vaičekauskas.
Norėdami prisidėti prie projekto Vaičekauskai nesikreipė į kitas įmones ar verslininkus: lėšas paėmė iš savo šeimos fondo. Jo biudžetas per veiklos metus sudarė 120 tūkst. litų. "Tai – mūsų šeimos lėšos, iš nieko jų neprašome ir patys tvarkomės su savo ištekliais", – užtikrino jie.
Kitas šeimos planuojamas projektas – kalbininko, poeto Jurgio Zauerveino atminimo įamžinimas. Paminklas šiam žmogui bus įmontuotas į Vaičekauskams priklausantį pastatą Klaipėdos centre, Liepų gatvėje.
Iš šešėlio traukia gabiuosius
– Ar nesinorėtų už šiuos pinigus verčiau pakeliauti, įsigyti naujų daiktų, prabangią jachtą? – paklausėme V.Vaičekausko.
–Tai – vertybių klausimas. Kartais atrodo, kad kai kurie žmonės neturi kur dėti pinigų. Mums prasmingas atrodo toks investavimas – į fundamentalius dalykus, kurie turi išliekamąją vertę tiek dabar, tiek po daugelio metų. Užuot pirkę jachtą, mes geriau parengsime kokį nors ne į materialius dalykus nukreiptą projektą. Kiekvienam savo.
– Vakaruose šeimos fondai – ne naujovė. Ne viena garsi šeima taip įprasmina savo veiklą. Tačiau Lietuvoje tai vis dar skamba egzotiškai.
– Taip. Lietuvoje šeimos fondų nėra daug. Mums tai pasirodė priimtiniausia forma savo veiklai vykdyti. Juk Lietuva dabar žengia Vakarų keliu, o ten gausu gerų pavyzdžių.
– Vienas jūsų fondo tikslų – remti gabius Lietuvos žmones. Kodėl būtent juos?
– Kai kalbama apie rėmimą, dažniausiai mintyse turimi likimo nuskriausti žmonės. Žinoma, juos reikia remti. Bet mes manome, kad viena Lietuvos bėdų – trūksta gerų, įkvepiančių pavyzdžių. Turime daugybę gabių žmonių, bet jiems trūksta paskatinimo, padrąsinimo. Norime, kad žmonės didžiuotųsi, jog yra lietuviai, neišvažiuotų, o savo vertybes toliau perduotų vaikams.
Posovietinėms valstybėms būdingas įgūdžių tvarkytis su atsakomybe už save ir savo gyvenimą trūkumas. Tokiose visuomenėse, kurių didžiąją istorijos dalį sudarė karai, kovos, okupacijos, žmonės būna gana agresyvūs – nėra laiko tradicijoms susiformuoti. Tačiau tikimės, kad dabar, kai jau einame Vakarų civilizacijos keliu, galėsime tai pakeisti ir grįžti prie savo šaknų.
– O kaip į tokią veiklą reaguoja jūsų vaikai?
– Tikimės, kad gerai. Juk pirmiausia dėl jų ir stengiamės. Šeima mums – pati didžiausia vertybė, po jos – Tėvynė.
