Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Didelis mažo vaiko rūpestis
2008-11-21
Šarūnė Kutinskaitė, Asta Cibienė
Pastaruoju metu vis daugiau tėvų vaikus augina neduodami jiems čiulptuko. Įsigali nuomonė, jog šis daiktelis – ne toks ir reikalingas. Juk naujagimis prie jo greitai pripranta ir nuolat reikalauja, kartais net atsisako žįsti krūtį. Vaikui ūgtelėjus prasideda kitos bėdos: atrodytų, pats metas atsisveikinti su čiulptuku, bet net ir trumpas išsiskyrimas baigiasi ašaromis.
Vis dėlto dauguma medikų laikosi nuomonės, jog įgimto čiulpimo reflekso nereikėtų slopinti. Jei mažylis čiulptuko negaus, nusiramins kitais būdais, pavyzdžiui, čiulpdamas savo pirštelius, ir netgi iki žaizdų. Visai kas kita, jei pats kūdikis parodo akivaizdų nenorą bičiuliautis su čiulptuku.
"Ir kas čia per vaikas"
27 metų Ligitos Stankevičienės sūnui Mykolui – dveji. Berniukas burnoje čiulptuko nėra turėjęs. Išskyrus pirmas savo gyvenimo dienas.
"Tik gimęs Mykolas buvo labai neramus. Pripirkau įvairių formų čiulptukų ir bandžiau juos duoti naujagimiui, – pasakojo mama. – Nė vienas neįtiko. Bet kurį akimirksniu išspjaudavo ir vėl paleisdavo kakarynę. Ir taip beveik be pertraukų. Vyrui trūko kantrybė: "Ir kas čia per vaikas. Juk be čiulptuko jis bliaus ir bliaus."
Mažylį prižiūrinti gydytoja patarė mamai kuo dažniau vaiką žindyti. Jos nuomone, Mykolas negalėjo patenkinti čiulpimo reflekso, todėl nuolat būdavo neramus. Bet kodėl jam neįtikdavo čiulptukas, paaiškinti negalėjo, tik nukirto, jog kartais tokių vaikų pasitaiko.
"Taip ir iškabėjo Mykolas ant mano krūtinės beveik pusmetį. Buvo labai sunku, bet dabar galiu lengviau atsikvėpti – juk nuo pečių nukrito bent vienas rūpestis, t. y. kaip atpratinti vaiką nuo čiulptuko", – džiaugėsi Ligita.
Išsisukti nepavyko
Besilaukdama sūnaus Mato 31 metų Janina Melnikovienė svajojo apie ekologišką motinystę: jokių motinos pieno pakaitalų, jokių čiulptukų. Vis dėlto prieš gimdydama moteris įsigijo kelis silikoninius čiulptukus. "Gal prireiks?" – svarstė gimdyvė. Prireikė.
Gimęs anksčiau laiko Matas susirgo kūdikių gelta, todėl buvo paguldytas į inkubatorių. Kad ultravioletiniai spinduliai nepakenktų berniuko akims, medikai jas aprišdavo medžiagine juosta. Bet naujagimis ją netrukdavo nusiplėšti. Davus čiulptuką mažasis nurimdavo ir akių raištį palikdavo ramybėje.
Po kelių dienų grįžus namo, čiulptukas ir toliau liko geriausias berniuko ir jo mamos draugas. "Matas valgydavo labai nedaug, bet dažnai. Jausdamas, kad burnytė tuščia, kaipmat imdavo verkti, todėl tokiais atvejais čiulptukas labai praversdavo, o aš galėdavau ilgiau pasimėgauti ramybe", – pasakojo mama.
Ilgas atsisveikinimas
Kai mažylis sulaukė pusantrų metukų, tėvai bandė atpratinti jį nuo čiulptuko. "Šuniukas išsinešė", – šie žodžiai neįtikino Mato. Savo numylėtinio berniukas ieškojo visur: po pagalve, tarp žaislų, mamos rankose. Nieko nepešę, tėvai "draugą" grąžino.
Matas savo "tiūtės" išsižadėjo sulaukęs metų ir devynių mėnesių. Žinoma, padedamas tėvų. "Vietoj čiulptuko kelis vakarus teko pasūpuoti sūnelį ant rankų", – su šypsena prisiminė mama.
Pradėjęs lankyti lopšelį Matas vėl prabilo apie seną įprotį, mat su čiulptukais pamatė kelis bendraamžius. "Teko aiškinti, kad tokio daikto mūsų namuose paprasčiausiai nėra", – skaičiuodama Mato kūdikystę menančius čiulptukus kalbėjo moteris.
Dabar pusketvirtų metų berniukas čiulptuko į burną nebededa ir tiki, kad jis reikalingas tik mažiems vaikams. "Šiuo metu čiulptuką naudojame kaip auklėjimo priemonę ir siūlome jį, vos tik Matas pradeda ožiuotis arba verkti be priežasties", – prasitarė moteris.
Janinos skaičiavimu, kol Matas atsisakė čiulptukų, jų sukramtė per dešimt. "Silikoninių, lateksinių, ortodontinių, vienspalvių ir puoštų linksmais piešinėliais. Turėjome ir čiulptuką, kuriuo galėdavome sugirdyti vaistus. Jį mums atvežė iš Vokietijos", – pasakojo moteris.
Specialisto komentaras
Rasa Račienė, vaikų odontologė
Naujagimiai čiulpia viską, kas yra šalia burnytės. Tai įgimtas, natūralus refleksas, kurio jokiais būdais negalima slopinti. Jei mažylis negaus čiulptuko, griebs paklodės kraštą arba savo pirštą. Čiulpdamas vaikas priverčia dirbti skruostų ir liežuvio raumenis, o tai padeda taisyklingai dygti dantims.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad čiulptuko duoti nereikėtų, jei kūdikis maitinamas krūtimi ir pavalgęs ramiai užmiega. Tačiau jei mažylis pavalgęs neramus ir nurimsta tik gavęs čiulptuką, vadinasi, jo poreikis čiulpti nebuvo patenkintas. Bet kūdikiui užmigus, čiulptuką iš burnytės reikėtų ištraukti.
Įrodyta, kad vaikai, kurie didžiąją paros dalį praleidžia su čiulptuku burnoje, pradeda vėliau kalbėti, lėtesnė jų protinė raida. Atminkite, kad yra begalė veiklos, kuri leidžia vaikui pažinti pasaulį ir tobulėti, negalima kiekvieną sykį nepasitenkinimo užslopinti griebiantis čiulptuko.
Kokio gamintojo ir kokios formos čiulptukas – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad vaikas su juo gerai jaustųsi. Beje, jei mažylis paveldėjo kokį nors burnos defektą, jo neištaisys nei ortodontinis, nei paprastas čiulptukas. Tėvai tai turėtų įsidėmėti.
Čiulptuko nepatartina duoti, jei vaikas dažnai serga dantenų ligomis. Negalima kūdikiui duoti ir cukrumi ar medumi pasaldinto čiulptuko. Dėl to gali atsirasti pirmųjų dantukų ėduonis.
Pagaliau čiulptukas turi būti saugus: lankstus, netrūkęs, žiedelis – gana didelis, kad vaikas jo neprarytų. Neriškite ant čiulptuko virvelės ir nekabinkite ant kaklo – pasaulyje užregistruotas ne vienas mirties atvejis, kai mažylis pasismaugė šia virvele.
Kada atpratinti nuo čiulptuko? Kiekvienam savas laikas. Vieni jo atsisako išdygus pirmajam dantukui, kiti – čiulpia labai ilgai. Paprastai iki 2,5 metų išdygsta visi pieniniai dantys – iki šio laiko geriausia atsisakyti čiulptuko.
Jei atsisveikinimas užtrunka ilgiau, iki trejų arba ketverių metų, čiulptukas gali padaryti žalos: dėl nuolatinio čiulpimo atsikiša priekiniai dantys, apatiniai palinksta į liežuvio pusę, formuojasi netaisyklingas sąkandis.
Už ir prieš
(+)
X Neretai čiulptukas būna bene vienintelė priemonė nuraminti kūdikiui.
X Prastai miegančiam mažyliui čiulptukas padeda atsikratyti nerimo ir veikia lyg migdomieji.
X Vaikams, kurie ir privalgę nori toliau žįsti, čiulptukas padeda pajusti sotumo jausmą.
X Kūdikystėje negavęs pakankamai čiulpti arba per anksti atpratintas nuo čiulptuko, mažylis pradeda į burną kišti pirštą, o paaugęs – rašiklį.
X Čiulpimas daro liežuvio galiuką judresnį, todėl vaikas pradeda kalbėti anksčiau ir aiškiau.
(–)
X Ilgai čiulpiant gali netinkamai susiformuoti žandikauliai, blogas sąkandis.
X Čiulptukas trukdo išmokti kramtyti, alina mažo žmogučio virškinimo traktą, nes čiulpiant išsiskiria daug skrandžio sulčių.
X Jei nuolat čiulpiama, slopsta vaiko noras pažinti supančią aplinką.
X Ilgai draugavę su čiulptuku vėliau pradeda kalbėti. Gali kilti sunkumų tariant tam tikrus garsus, pavyzdžiui, č, ž, š.
X Labai pripratęs prie čiulptuko kūdikis jo pasigenda net miegodamas, todėl prabunda vos šis iškrinta iš burnos.
