Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Užsispyrėlės tramdymas
2002-10-07
Leonas ŽALYS
Maskvos savaitraštis teigia, kad Rusija siekia bet kokia kaina palaužti Gruzijos vadovybę
Tuo metu, kai didžioji dalis Rusijos žiniasklaidos baugina savo bendrapiliečius “Al Qaedos” teroristais, tariamai susispietusiais Gruzijos Pankisio tarpukalnėje, Maskvos savaitraštis “Novoje vremia” į gilėjantį konfliktą tarp dviejų šalių pažvelgė daug objektyviau. Pateikiame pagrindines straipsnio, pavadinto “Al Qaeda” neva slepiasi Gruzijos tarpekliuose”, pagrindines mintis.
Naujas lyderis atsirastų
Ką dabar jaučia nedidelė Gruzija, gavusi galingos valstybės, kuri nuolat didžiuojasi savo mastais ir tarpžemyninėmis raketomis, ultimatumą, nesunku nuspėti. Šios Užkaukazės respublikos žmonės baiminasi, kad gali ateiti svetimšalių kontroliuojama valdžia. Juolab kad Maskva turi kandidatų į naujo Gruzijos lyderio vaidmenį.
Tokiu statytiniu galėtų tapti jau gerai žinomas Igoris Giorgadzė, kuris rado prieglobstį Rusijoje po to, kai surengė nesėkmingą sąmokslą prieš prezidentą Eduardą Ševardnadzę.
Koks jis, tas E.Ševardnadzė? Jis, žinoma, ne angelas. Kaip ir kiekvienas į kampą įvarytas politikas blaškosi, neretai klysta. Ir vis dėlto negalima pamiršti, kad būtent jis Kremliaus užsienio politikai suteikė normalią išvaizdą.
Būtent E.Ševardnadzė GKČP pučo metu, tuomet, kai kiti politikai tylėjo kaip pelės po šluota, laukdami, kuo visa tai baigsis, vienas pirmųjų parėmė jauną Rusijos demokratiją.
Pagaliau negalima pamiršti, kad be E.Ševardnadzės ir be Michailo Gorbačiovo Rusijoje nebūtų nei demokratijos, nei spaudos laisvės. Taigi nebūtų ir tos žiniasklaidos, kuri beveik vieningai, su dideliu azartu atakuoja Gruzijos prezidentą, ir to politikos veikėjo iš čiukčių pusiasalio, kuris ragina E.Ševardnadzę patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neva Amerikai parduotą “Beringo jūrą”.
Grubūs metodai
Atskirai verta pakalbėti apie metodus, kuriais naudojasi Kremlius Gruzijos vadovybės atžvilgiu. Tie metodai - itin grubūs.
Niekam ne paslaptis, kad Rusija savo metu padėjo E.Ševardnadzei sugrįžti į valdžią. Ir tikriausia teisingai darė: Gruzijoje liepsnojo pilietinis karas, visi kariavo prieš visus, situacija visoje Užkaukazėje darėsi grėsminga.
Tačiau netrukus tarp Rusijos ir Gruzijos prasidėjo trintis. E.Ševardnadzė nesugebėjo efektyviai vadovauti valstybei, kartu jis nenorėjo tapti Maskvos marionete. Priešingai, Gruzijos lyderis vis dažniau ėmė dairytis į Vakarus.
Pasinaudodamas savo tarptautiniu autoritetu, jis užmezgė ypač gerus santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Rusijos politinis elitas tai įvertino kaip baisų nedėkingumą, net kaip išdavystę.
“Įžeistos” Rusijos sankcijų ilgai laukti neteko. Maskva ėmė aktyviai remti Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistus, feodaline valda tapusią Adžariją.
Kai Rusija kovojo su savo separatistais, ji tuo pat metu rėmė kitos NVS respublikos teritorinio vientisumo skaldytojus.
Nelemta Pankisio tarpukalnė
Kremliui baisiai nepatiko, kai Tbilisis pasikvietė Amerikos karo instruktorius, kad šie apmokytų negausią ir prastai finansuojamą Gruzijos armiją.
Bet didžiausią Maskvos rūstybę užsitraukė Gruzija tada, kai atsisakė įsileisti Rusijos kariškius į Pankisio tarpukalnę, kurioje apsigyveno keli tūkstančiai čečėnų pabėgėlių, o prie jų prisišliejo ir pora šimtų kovotojų.
Rusijos pareigūnai nepavargdami kaltina Gruzijos valdžią už tai, kad ji čečėnams suteikė prieglobstį. Tačiau Maskvos atstovai siaubingai niršta, kai jų paklausiama: o kur buvo Rusijos pasieniečiai, kai tie čečėnai ėjo per Rusijos ir Gruzijos sieną? Klausimas gali būti suformuluojamas ir kitaip: ar už šią sieną atsakingi tik Gruzijos pasieniečiai?
Grėsmingą pareiškimą praėjusį mėnesį padarė prezidentas Vladimiras Putinas. Apžvalgininkai šį pareiškimą tuoj įvertino kaip ultimatumą, kaip savotišką karo paskelbimą Gruzijai. Vėliau Kremliaus atstovai padėtį švelnino, bet žodis, kaip sakoma, - ne žvirblis.
