Kaubojišką skrybėlę nešiojantis ir vešlią juodą kaip anglis barzdą turintis jauniausios pasaulyje valstybės prezidentas Salva Kiiras anksčiau buvo sukilėlių vadas, jis uoliai išpažįsta krikščionių tikėjimą, kaip ir dauguma kitų jo tėvynainių – Pietų Sudano gyventojų.

Įspūdingo ūgio 60-metis lyderis, ilgai partizanavęs savanose per 1983–2005 m. Sudano šiaurinio ir pietinio regionų pilietinį karą, ne kartą pasisakydavo už taiką per įnirtingus ir kai kada kruvinus ginčus, kurie Pietų Sudaną galiausiai atvedė į nepriklausomybę.

Per pamaldas katalikų katedroje, stūksančioje karo žaizdų dar neišsigydžiusioje sostinėje Džuboje, S.Kiiras ne kartą siuntė taikos ir susitaikymo žinią, o buvusį karo laikų priešininką Sudano prezidentą Omarą al Bashirą priėmė kaip garbės svečią per nepriklausomybės paskelbimo ceremoniją.

"Mes negrįšime prie karo – to nenutiks", – S.Kiiras tvirtino šiemet gegužę, kai Chartumo pajėgos įžengė į ginčijamą Abjėjaus rajoną, kurį Pietų Sudano vadovai nori matyti savo naujoje valstybėje. "Esame ištikimi taikai, – pabrėžė prezidentas. – Pakankamai prisikariavome. Mes sudarėme taiką."

Lyderis, kuris savo šalyje dažnai vadinamas tiesiog Salva, niekada neslėpė ambicijų atvesti į nepriklausomybę didžiulį menkai išsivysčiusį regioną, turintį apie 9 mln. gyventojų. Šiuo atžvilgiu jis labai skyrėsi nuo savo pirmtako Johno Garango, kuris beveik iki pat savo mirties 2005 m. siekė, kad Sudanas išliktų suvienytas, tačiau gyvuotų kaip federacija ir būtų demokratiškas.

S.Kiiras yra kilęs iš al Gazalio regiono, esančio netoli Abjėjaus. Jis priklauso dinkų genčiai, kuri yra didžiausia etninė grupė Pietų Sudane, ir kiekvieną sekmadienį meldžiasi per mišias Džubos katedroje. Dauguma dinkų tradiciškai verčiasi gyvulių auginimu, o S.Kiiras retai kada matomas be jo įvaizdžio dalimi tapusios plačiabrylės skrybėlės.

Įtakingas JAV senatorius Johnas Kerry, kuris šiemet sausį lankėsi Džuboje, kai Pietų Sudane vyko referendumas dėl nepriklausomybės, atvežė S.Kiirui dovanų naują skrybėlę. S.Kiiras perėmė vadovavimą iš charizmatiško J.Garango, su kuriuo jis 1983 m. įkūrė Sudano liaudies išsivadavimo judėjimą. Valdžia jam atiteko, kai ankstesnis lyderis žuvo per sraigtasparnio katastrofą Ugandoje – tuojau po to, kai buvo pasirašyta 2005 m. taikos sutartis, užbaigusi pilietinį karą.

Po J.Garango žūties S.Kiiras iškart tapo savo judėjimo politiniu ir kariniu lyderiu, pietinio regiono prezidentu ir Sudano viceprezidentu. Jis šešerius metus dirbo su buvusiu pilietinio karo laikų priešininku O.al Bashiru nacionalinės vienybės vyriausybėje. Pietų Sudano lyderis yra kariškis, kuriam daug lengviau kalbėti Džubos arabų tarme negu anglų kalba. Jam taip ir nepavyko išeiti iš J.Garango šešėlio, o pastarojo lyderio palikimą gerbia tiek Šiaurės, tiek Pietų gyventojai.

Ruošdamasis referendumui, kuris vyko sausį, S.Kiiras susitaikė su dauguma buvusių sukilėlių priešų. Tačiau naujausios valstybės vadovo laukia bauginantys iššūkiai: jam teks vadovauti etniškai nevienalytei šaliai, kuriai stinga būtiniausios infrastruktūros. Be to, į Pietų Sudaną grįžta tūkstančiai buvusių pabėgėlių, kuriuos teks iš naujo integruoti po to, kai gyventojai masiškai persikėlė dėl daugelį metų trukusio pilietinio karo.