Gruzija ir Lietuva


2009-05-16
Evaldas Labanauskas
Gruzija ir Lietuva

Jau daugiau nei mėnesį Tbilisio centrą kausto protestai. "Michailą Saakašvilį – lauk!" – užsispyrusiai šaukia opozicija ir imasi visų priemonių, kad tik prieš ją būtų panaudota jėga: blokuoja gatves, rengia "gėdos koridorius", gainiojasi M.Saakašvilį su morkomis ir kopūstais... Tačiau policija ir valdžia tyli.

Įtampą dar labiau padidino neseniai vykęs maištas viename tankų batalione ir atskleistas tariamas kariškių sąmokslas.

Galima sutikti su opozicijos teiginiais, kad Gruzijai dar toli iki vakarietiškos demokratijos, o M.Saakašviliui tenka kaltė už pralaimėtą praėjusių metų karą su Rusija dėl Pietų Osetijos. Kita vertus, įspūdingas šuolis, kurį padarė šalis po Rožių revoliucijos, yra to paties M.Saakašvilio nuopelnas, o jo gebėjimas bendrauti su žiniasklaida užtikrino Gruzijos pergalę informaciniame fronte prieš Rusiją.

Abi pusės teisios ir net nesiruošia nusileisti. Šios savaitės pradžioje vykusios opozicijos ir prezidento derybos nieko neatnešė. Todėl žinant gruzinų būdą galima tikėtis, kad anksčiau ar vėliau įtampos burbulas sprogs ir pasekmės gali būti tragiškos.

Kol kas ES vaidina, kad nieko nepastebi, o gal tikisi, kad Rytų partnerystės programa viską savaime išspręs. Patys gruzinai užsiminė, kad toks autoritetas kaip Prezidentas Valdas Adamkus galėtų tarpininkauti ir padėti šaliai surasti išeitį iš politinės krizės. Tačiau "amžinos Gruzijos sąjungininkės ir advokatės" bei "Rytų ekspertės" Lietuvos diplomatija apie kokius nors aktyvesnius tarpininkavimo veiksmus tyli.

Todėl galima spėti, kad Gruzija išbraukiama iš Lietuvos užsienio politikos prioritetų sąrašo arba Vilnius neturi užtektinai pajėgumų tarpininkauti, nes iki šiol "statė" tik ant M.Saakašvilio, pamiršdamas likusią Gruziją.

Vis dėlto manyčiau, kad abu šie teiginiai papildo vienas kitą, o tai rodo visos Lietuvos diplomatijos pokyčius arba užsienio politikos Pietryčių kryptimi fiasko.