Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2009-04-07
Iš žemės gelmių trykštantis šaltinis neužšąla ir šalčiausią žiemą – kunkuliuoja it amžinas variklis, kad ir kiek jį bandytum išsemti ar užkišti. Užritinsi akmenį – prasigrauš kitur, nepriklausomai nuo to, ar aplink būriuojasi ištroškusių žmonių, ar ne. Lietuvoje pagal panašų perpetuum mobile principą verda ugninio vandens šaltinis: ritink kiek nori akmenų, prasimuša vis tiek. Kitoje vietoje, kitu pavidalu, su kitokiomis etiketėmis. Bendra viena – žemos kainos ir aukštos alkoholio koncentracijos santykis.
Nors sunku įsivaizduoti savo burnos higiena besirūpinantį lietuvį, kuris dantenas gydytų ar sunkiai pasiekiamus tarpudančius valytų 56 proc. alkoholio gėrimu, parduotuvės lūžta nuo dėžių su tokio stiprumo burnos skalavimo skysčiu. Kaip turėtų atrodyti lietuvės, veidą tepančios litrais stiprios koncentracijos alkoholio, geriau nė nebandyti įsivaizduoti. Nieko keista, kad rinką atidžiai sekantys žinovai netruko atpažinti tą patį "babatuką", kurio šaltinį prieš porą metų buvo atradusi grupė Seimo narių.
Alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių asociacijos vadovai nerimaudami dėl tokio konkurentų klestėjimo pagrįstai klausia: įdomu, ką daro atitinkamos tarnybos? Ką daro? Ogi kol kas beviltiškai laukia "atitinkamų nurodymų" – įstatymų bazės, kuri leistų raitotis rankoves ir užtvenkti "babatuko" upes. Panašu, kad teisinės bazės, apie kurią kalbėta ir prieš dvejus metus, teks dar ilgokai palaukti.
Kol Valstybinė alkoholio ir tabako kontrolės tarnyba beviltiškai blaškosi ieškodama galimybių užkišti naują "babatuko" srovelę, prekybininkai suskaičiuoja metinę prekybos šiais skysčiais apyvartą. Seimo Sveikatos reikalų komitetas dėl "babatuko" kreipėsi į Vyriausybę – anot komiteto vadovo Antano Matulo, "gal prieš porą mėnesių". Tačiau atsakymo ministrai nesiteikė pateikti iki šiol.
Jei mano, kad nekaltas "kosmetinis spiritas" nevertas dėmesio, būtų ne pro šalį prisiminti žygius prieš alkoholio gamintojus, kuriuos politikai ėjo nešdami blaivybės vėliavą. Juolab kad išskirtinį dėmesį kovai su alkoholizmu iki šiol rodė šių dienų valdančiosios koalicijos pagrindinė jėga – konservatoriai.
Pažvelgus į ilgą kovos su alkoholizmu istoriją, kyla didelė pagunda numoti ranka, esą visos pastangos – beprasmės. Kol yra poreikis, tol bus pasiūla, o poreikiui suvaldyti nepakanka ir vienos kartos gyvenimo trukmės. Tačiau kodėl nė viena pastarųjų metų vyriausybių nesiima rimtai spręsti šios problemos – taip, kaip kad ėmėsi alkoholinių gėrimų reklamos ar akcizų didinimo?
Atsakymai peršasi du: arba ministrams nusispjauti į tą visuomenės sluoksnį, kuris burnos skalavimo ar langų valymo skysčio suvartoja daugiau, nei derėtų dantimis besirūpinančiam ar langus švarinančiam lietuviui. Arba "babatuko" upės purslai pasiekia ir aukščiausius valdžios sluoksnius. Ne uogomis kvepiančių buteliukų pavidalu, žinoma. Galbūt net pagal tas schemas, kurios dar prieš du dešimtmečius maitino nusikalstamą pasaulį braškančios Sovietų Sąjungos erdvėje ir kitąpus Atlanto.
Galimas ir trečias atsakymo variantas – valdžia nežino, kaip užtvenkti "babatuko" upes. Tačiau jei nežino, gal užima savo kompetencijos neatitinkančias pareigas, nes alkoholio rinką stebintys specialistai mato ne vieną kovos būdą.
Kaip viena galimybių pažaboti prekybą šiais skysčiais vadinamas pasiūlymas grąžinti apyvartos mokestį, kurio atsisakėme stodami į Europos Sąjungą. Galbūt tai – ne pats efektyviausias būdas, tačiau blogiau nebandyti užtvenkti "babatuko" upes. Blogiau manyti, kad alkoholizmą nugalėti įmanoma apsiribojus parodomosiomis akcijomis, kuriomis kuriami nauji apribojimai verslininkams, sąžiningai mokantiems mokesčius už savo pagamintą ar parduotą alkoholį.
