Redakcijos skiltis

Yra kandidatų į prezidentus, drąsiai svaičiojančių apie "ryžtingą Vyriausybės pertvarkymą", jeigu jie būtų tautos išrinkti per būsimus rinkimus. Suprask, bus pakeista ne tik nemenka dalis ministrų, galbūt net visi, bet ir pats premjeras.

Tokie kai kurių pretenduojančiųjų į aukščiausią postą pareiškimai verčia gūžčioti pečiais. Nes bet kuris, detaliau susipažinęs su prezidento įgaliojimais ir jų konstitucine sąranga Lietuvoje, pasakys, kad naujai išrinktas valstybės vadovas neturi didesnių svertų smarkiai perkratyti Vyriausybę.

Po naujojo prezidento prisaikdinimo premjeras išties grąžina įgaliojimus valstybės vadovui. Tai pavadinta "mandagumo atsistatydinimu", kuris iš esmės nereiškia ministrų kabineto darbo pabaigos, tik tarpinį pasitikėjimo pasitikrinimą. Jeigu valdančioji dauguma nėra pasikeitusi, netrukus ta pati Vyriausybė, vadovaujama to paties premjero, tęsia savo veiklą. Gali pasikeisti tik vienas kitas ministerijos vadovas.

Taip šią vasarą turėtų atsitikti ir su Andriaus Kubiliaus ministrų komanda. Po to, kai liepos 12 d. prisieks naujasis prezidentas, Vyriausybė grąžins jam savo įgaliojimus. Netrukus valstybės vadovas turės pasirašyti dekretą dėl ministro pirmininko kandidatūros teikimo Seimui. Jeigu politinės aplinkybės nepasikeis, prezidentas neturės kitos išeities, tik teikti A.Kubiliaus kandidatūrą. Kitos politinės alternatyvos čia nėra ir būti negali.

Kad ir kas būtų prezidentu – Dalia Grybauskaitė, Algirdas Butkevičius, Kazimira Prunskienė, Valentinas Mazuronis ar net Česlovas Jezerskas – bet kuris iš jų bus priverstas pasirašyti dekretą dėl A.Kubiliaus teikimo į premjerus.

Pagal Konstituciją Vyriausybės formavimo klausimu Seimas su jame esančia valdančiąja dauguma teisiškai yra kur kas stipresnis nei prezidentas. Kol parlamentarai nesutiks paskirti pirmiausia jiems, o ne prezidentui, priimtino premjero, tol Vyriausybė tiesiog negalės tęsti darbo.

Žinoma, gali atsitikti taip, kad iki vidurvasario Seime pasikeis valdančioji dauguma. Pavyzdžiui, maža kaip gali pasielgti partija-ne partija vadinami Arūno Valinsko bendražygiai, jeigu jų vado lauks triuškinamas pralaimėjimas prezidento rinkimuose. Kas žino, gal įsižeis, kad kolegos valdantieji neparėmė jų per rinkimus, ir pasuks į kairę, pas opozicinius socialdemokratus. Tuomet pastarieji įgytų iniciatyvą formuoti ir valdančiąją koaliciją, ir naują Vyriausybę.

Tačiau bent kol kas nematyti jokių ženklų, kad taip galėtų atsitikti. Atrodo, dabartinė valdančioji keturių centro dešinės partijų koalicija išliks ir po prezidento rinkimų.

Šių faktų ir aplinkybių visuma leidžia A.Kubiliui jaustis gana ramiai dėl savo ateities. Tą premjeras ir pademonstravo per savo Vyriausybės šimtadienį. Jis leido suprasti, kad šis ministrų kabinetas sulauks ne tik antrojo, bet ir trečiojo, ketvirtojo, penktojo šimtadienio.

Viskas, ką galės naujasis prezidentas, – pabandyti pakeisti kai kuriuos ministrus. Jau yra buvę atvejų, kai Lietuvos vadovas užsispyręs neskirdavo jam nepriimtinų ministerijų vadovų ir premjerui, su juo ir visai valdančiajai koalicijai, tekdavo su tuo susitaikyti.

Kalbama, kad vienas pirmųjų tokių "pasmerktųjų" sąraše yra finansų ministras Algirdas Šemeta, kuriuo nepasitenkinimą pradeda reikšti net ir jį formaliai delegavusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovai. Tokie signalai iš didžiosios valdančiosios frakcijos įrodo, kad A.Šemetos dienos finansų ministro darbo kabinete gali būti suskaičiuotos.

Tarp ministrų, kurie gali būti keičiami po prezidento rinkimų, minimi ir Tautos prisikėlimo partijos deleguoti aplinkos bei kultūros ministrai Gediminas Kazlauskas ir Remigijus Vilkaitis.

Tačiau dauguma dabartinės, penkioliktosios, Vyriausybės narių turėtų likti savo postuose.