Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2008-08-14
Redakcijos skiltis
Pasaulio tvarkos patvarumas yra paremtas tarptautinės teisės sistema. Šiuos žodžius antradienio vakarą spaudos konferencijoje, stovėdamas greta ES pirmininkaujančios Prancūzijos vadovo, ištarė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Tokiu būdu Maskva viso pasaulio akyse įsipareigojo savo užsienio politiką kurti ne sukiodama kranelius, plėsdama de facto jai pavaldžias teritorijas, bet remdamasi tarptautiniais teisės aktais.
Šį D.Medvedevo teiginį būtina įsidėmėti visiems - ir italams, kurie kol kas labiausiai rūpinasi antirusiško fronto Europoje atsiradimu, ir po rinkimų savo kritišką požiūrį į Kremliaus politiką pamiršusiai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel.
Daugumos Europos lyderių požiūris į Gruzijos ir Rusijos karinius veiksmus parodė, kad iki šiol tarptautinę teisę geriausiai išmano ne didžiųjų ES demokratijų atstovai, bet Baltijos šalių, Lenkijos ir Ukrainos vadovai.
Matydamas šių penkių valstybių pastangas pasėti buvusios SSRS teritorijoje kuo daugiau demokratijos daigų, gali pamanyti, kad lietuviams, kitaip nei daugumai europiečių, nesvarbi rusiškų dujų kaina; kad latviai su estais neturi problemų dėl Rusijos bandymų daryti įtaką vietos rusakalbiams.
Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos vadovai, matyt, atidžiau studijavo tarptautinės teisės dokumentus, todėl suprato, kas šiandien svarbiau: draugystė su Rusija ar valstybės teisė į savo teritoriją.
Todėl visai nekeista, kad tuo metu, kai ES pirmininkaujanti Prancūzija džiaugėsi sutarusi su rusais dėl konflikto sureguliavimo principų, mūsiškių penketas kalbėjo apie šiurkštų tarptautinės teisės pažeidimą - Rusijos intervenciją į nepriklausomą valstybę, de facto prasidėjusią dar tuomet, kai kai kuriems Gruzijos gyventojams pradėti dalyti rusiški pasai ir pensijos.
Jei D.Medvedevas būtų perskaitęs bent kelis JT dokumentus, vargu ar taip drąsiai lenktųsi tarptautinei teisei. Juk pagal ją ne Tbilisis, karinius veiksmus vykdantis savo teritorijoje, bet Rusija, atakuojanti svetimą valstybę, yra agresorius.
Kremliaus šeimininkas, džiaugęsis baigęs "operaciją, kuria Gruzija priversta laikytis taikos", žinotų ir tai, kad taikdariai turi būti nešališki, o informacija apie Gruzijos esą vykdytus karo nusikaltimus pirmiausia turi pasiekti atitinkamas tarptautines struktūras, bet ne Rusijos generalinį štabą.
Atšaukti viešą D.Medvedevo pažadą lenktis tarptautinei teisei per vėlu. Belieka laukti, kol pasaulis pasiryš operacijai, kuria laikytis taikos ir paisyti tarptautinių įsipareigojimų privers pačią Rusiją.
