Liaudies tradicijose ir bažnyčios požiūriu kapinės yra kūno, laukiančio prisikėlimo dienos, poilsio vieta. Po Vėlinių ir laidotuvių ji dažniausiai būna užklota skintomis gėlėmis, krepšeliais, vainikais su įrašais ant kaspinų, kuriuos vėliau pastebime šiukšlių konteineriuose. Ten pat dažnai iškeliauja nebereikalingi mirusiojo daiktai. Ar teisingai elgiamės?

Malda svarbiau už gėles

Etnologės Gražinos Kadžytės teigimu, liaudies tradicijose gyvas paprotys pirmą kartą ateiti prie mirusiojo kapo devintąją dieną po mirties ir jį aptvarkyti – išmesti nuvytusias gėles ir vainikus.

"Reiktų vainikų kaspinus su užrašais nurišti ir sudeginti, o ne išmesti su vainikais į šiukšlyną, tačiau svarbiausia yra neužmiršti pasimelsti. Per vadinamąsias ketvirtynas (keturios savaitės ar 30 dienų po mirties dar vadinamas keturnedėliu) kapas jau būna sutvarkytas, papuoštas gėlėmis. Po apeigų bažnyčioje žmonės ateina aplankyti mirusiojo poilsio vietos, o po to įprasta visiems susėsti prie stalo, pasimelsti, prisiminti mirusįjį", – sakė G.Kadžytė.

Etnologės nuomone, reikėtų sudeginti ne tik vainikų kaspinus, bet ir velionio nuotrauką, jei ji yra tik albumo nuotraukos dublikatas. Jei prieš velionio mirtį ta nuotrauka kabojo namuose ant sienos, tai verta ją padėti į archyvą prie šeimos dokumentų.

Pasilikime relikvijų

"Lietuviai seniau nemesdavo sutrešusių kryžių į šiukšlyną, o sudegindavo. Ypač tai tinka padaryti deginant Vėlinių laužą – virtę pelenais, pavyzdžiui, metus stovėję laikinieji kryžiai vėl grįžta į žemę, tęsdami amžinąjį gyvybės ratą. Verta atsiminti, kad nė vieno specifinės namų apsaugos simbolio – verbos, Trijų Karalių ženklo – nelaikome namuose ilgiau kaip metus", – priminė etnologė.

Mirusiojo daiktų, jei, juos pasiūlius artimiesiems ir kitiems žmonėms, vis vien lieka niekam nereikalingų, reiktų ne išmesti, o sudeginti, pasiliekant mirusįjį priminsiančių relikvijų.

Jonas Basanavičius, domėjęsis tautos papročiais, yra minėjęs, kad vėlė tris dienas po mirties yra "prie kūno", todėl ilgai buvo gajus paprotys tris dienas velionio nelaidoti. Po to mirusiojo vėlė dar devynias dienas laikosi prie namų, todėl tokiu metu apie velionį nieko bloga nebuvo galima kalbėti.

Be to, mirusysis tomis naktimis dar pasirodo artimųjų sapnuose, kai kada duodamas kokius nors nurodymus. Manoma, kad iš namų aplinkos ištrūkusi vėlė dar 30 dienų sukiojasi po gimtąsias apylinkes. Tik po metų ji galutinai pakyla į dausas.
Laikinasis kapo paminklėlis po metinių paprastai jau keičiamas  nuolatiniu. Anot G.Kadžytės, seniau, kai kapus žymėjo mediniai kryžiai, mirusiojo artimieji suspėdavo iki ketvirtynų pastatyti naują.

Pabrėžtinai gedėti nereikia

Nors Bažnyčia nereglamentuoja, per kiek dienų reikia palaidoti mirusįjį, kada pradėti tvarkyti po laidotuvių kapą, kaip elgtis su vainikais, mirusiojo daiktais, tačiau monsinjoras Vytautas Grigaravičiaus turi savo nuomonę.

"Siela atsiskiria nuo kūno mirties akimirką. Katalikams nereiktų pabrėžtinai gedėti mirusiojo, nes mirtis nėra galutinis veiksmas – tai perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą. Krikščioniškojoje liturgijoje po mirties nurodomi keturi laiko tarpsniai: laidotuvių, septintoji, trisdešimtoji dienos bei metinės. Mirusiojo artimieji, fiksuodami tuos stabtelėjimus laike, užsako šventąsias Mišias, aplanko kapą, pasimeldžia, uždega žvakę, simbolizuojančią Prisikėlimo šviesą", – aiškino kunigas.

Pašnekovas prisiminė, kad savo mamos mirties metinių dieną, be įprasto ritualo, jis parengė ir parodė filmuotą medžiagą, kurioje buvo nufilmuota ir mama. Tai sukėlė daugybę prisiminimų.

Prisiminti našles ir našlaičius

Monsinjoras pritaria, kad vainikų kaspinus su užrašais reikia sudeginti. "Manau, kad kapą dera tvarkyti tuomet, kai gėlės pradeda vysti – nereikia laukti, kol praeis keturios savaitės. Vargo tvarkant kapą būtų mažiau, jei žmonės nepirktų tiek gėlių. Didžiąją dalį joms skirtų pinigų reiktų įdėti į voką ir atiduoti velionio artimiausiam žmogui. Jis galės juos tinkamai panaudoti – užsakyti už mirusįjį šventąsias Mišias ar pastatyti paminklą, sumokėti už gedulingus pietus", – siūlė dvasininkas.

Kunigo nuomone, gerus, išskalbtus ar kitaip sutvarkytus mirusiojo daiktus vertėtų atiduoti kuriai nors labdaros organizacijai. Tai būtų prasmingas poelgis velionio atžvilgiu – išdalyti jo turtą. Mirusiojo portretą, kunigo nuomone, reiktų pasidėti į šeimos archyvą – prabėgus ilgesniam laikui, bus aiškiau, kaip su juo pasielgti, tačiau galima ir sudeginti.

Nebijokime pasakyti tiesos

Artėjant artimo žmogaus mirties valandai, dažnai nežinome, kviesti kunigą ar ne, jei mirštantysis neprašo. V.Grigaravičius įsitikinęs, kad tokiu atveju kunigą reikia būtinai kviesti, bet nereikia mirštančiojo gąsdinti Paskutiniuoju patepimu – šį terminą sugalvojo žmonės.

"Nėra jokio paskutinio patepimo sakramento. Egzistuoja Ligonio sielos ir kūno gydymo sakramentas. Kunigas, suteikdamas jį, prašo Dievo ligoniui sveikatos ir išgijimo, meldžia atleidimo už padarytas nuodėmes. Būtent apie Ligonio kūno ir sielos gydymo sakramentą turi kalbėti mirštančiajam jo artimieji, norėdami pakviesti kunigą. Sąmonės nepraradusiam ligoniui reiktų priminti, kad jis pasirengtų atlikti išpažintį. Žodžiu, mirštančiojo artimieji turi parengti jį kunigo atėjimui. Nedera kviesti kunigo, prieš tai neparengus tam ligonio", – įsitikinęs monsinjoras.

Pašnekovas priminė, kad prie ligonio tokiu metu turėtų būti kuo daugiau artimųjų, o prie jo lovos – nedidelis staliukas, užtiestas balta staltiese. Ant jo turėtų stovėti kryželis, degti žvakė (labai gerai, jei ji – išsaugota mirštančiojo Krikšto žvakė). Išeiti į pomirtinį gyvenimą žmogus turėtų skaidriai ir oriai, apsuptas artimųjų.