Klaiki savaitgalį palaidoto Drąsiaus Kedžio ir su juo sietos dvigubos žmogžudystės istorija turėtų baigtis. Tačiau, regis, sumaištis tik prasideda. Ir ši sumaištis akivaizdi pirmiausiai teisėsaugos sistemoje, kuri pademonstravo visišką savo negalią. Kaip kitaip galima vertinti įtariamą faktą, kad labiausiai ieškomas lietuvis galbūt gyveno prokurorų panosėje, o šie jo ieškojo Anglijoje, Ispanijoje ir beldėsi net į Ufos milicijos poskyrių duris? Jei nebūtų viskas taip tragiška, būtų labai juokinga.

Aišku ir tai, kad teisėsaugoje – visiško pakrikimo nuotaikos, o veikiama ne planingai, bet spontaniškai, kai pirmiau svarbią žinią paviešina žurnalistai arba kokią nors naujieną sužino paprasti žmonės.

Nuo spalio 5-osios buvo kalbama apie tai, kad D.Kedys turi tris tetas. Tačiau, kad jis iš mamos pusės dar turi ir dėdę Teisutį Markauską, kuris gyvena pakaunės soduose, paaiškėjo tik po to, kai buvo surastas lavonas.

Tuomet jau pulta apklausinėti ir T.Markausko dukrą Auksę Ibenskienę, reikšti įtarimus su savo minčių srautais nesusidorojančiam Albertui Žiliui ir dar vienam mistiniam asmeniui "iš D.Kedžio" aplinkos". Ar tas asmuo – ne plačių ryšių turintis dėdės sūnus, apie kurį pareigūnai taip pat iki šiol nieko nežinojo?

Jei taip, tai kam tada lygiame lauke slėptis už kastuvo koto?

Kad prokuratūroje vyrauja anarchija, kalbėjo ne tik Neringa Venckienė, pats D.Kedys ir jį mitinguose palaikę žmonės. Vilniuje jau kurį laiką sklando gandai, kad Generalinėje prokuratūroje visuotinė desperacija marinama specifinį troškulį malšinančių gėrimų dozėmis.

Apie tai, kad pačioje sistemoje viskas iš esmės yra blogai, ėmė kalbėti ne tik pasitraukti paragintas prokuroras Kęstutis Betingis, bet ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. "Ši situacija sukomplikavo padėtį, ir daugelis žmonių, su kuriais teko kalbėti, atsisako būti generaliniais prokurorais", – tai, kodėl iki šiol nėra kandidato į svarbiausio šalies prokuroro postą, pagaliau atskleidė šalies vadovė.

Ji nesistengė slėpti ir to, kad pakrikusi ir nežinia kam tarnaujanti teisėsaugos sistema yra bejėgė. "Kodėl žmogus, lyg ir būdamas Lietuvoje, buvo ieškomas nežinia kur? Daug imitacinių veiksmų matyti bent jau iš šono žiūrint", – penktadienį konstatavo Prezidentė.

Iš tiesų darbo imitavimas – pagrindinis šiuolaikinių Lietuvos institucijų požymis. Šnekėjimas apie nieką, tuščios spaudos konferencijos, kuriose nieko nepranešama, savo bejėgiškumo ir tinginystės slėpimas po bukinamais žodžiais "negalima atskleisti ikiteisminio tyrimo medžiagos" – tai vis šių laikų teisėsaugos bruožas. Tos pačios teisėsaugos, kuri į kapus nuvarė jau tris žmones.

Niekas neatsakė ir į seniai keliamą klausimą, kiek su visa šia istorija yra susijusios specialiosios tarnybos. Nė žodžio. Mirtina tyla – niekas nei patvirtina, nei paneigia. O neaiškumų dar daugiau nei skaudžioje ir ne mažiau tragiškoje Vytauto Pociūno žūties byloje.

Teisybės ieškotojai, tokie, kaip jis, tokie, kaip Juras Abromavičius Lietuvai nereikalingi.

Baisiausia, kad nėra jokios šviesos šito tunelio gale – niekas nežino, kaip galima būtų pakeisti šią žmones saugoti, o ne žudyti turėjusią ir nežinia kuo tapusią valstybės sistemą.