Žurnalistų etika šiuo metu – tarsi neregio saugomas namas: kas ką nori, tas tą ima. Net ir praėjusios savaitės skandalu virtusi teismo sprendimą pažeidusi Kristupo Krivicko televizijos laida "Akistata" visoms trims žurnalistus kontroliuojančioms institucijoms nepasirodė verta dėmesio.

Teismas bene pirmą kartą Lietuvos istorijoje nusprendė, kad televizijos laida išvis neturėtų būti parodyta, nes joje buvo kalbama apie privataus asmens gyvenimą, o viešas asmuo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, kurią trūks plyš nori išversti iš posto "Akistata", su neva žiurkių apgraužta močiute nesusijusi giminystės ryšiais.

Tačiau, užuot garbingai pripažinęs savo klaidą ir vykdęs teisėtą teismo sprendimą, K.Krivickas su TV3 televizijos vadovais praėjusią savaitę vis vien rodė laidą ir, negana to, apsiskelbė cenzūruojamu nuskriaustuoju.

K.Krivickas turi teisę jaustis nuskriaustuoju, bet keista, kad precedento neturinti Lietuvos žiniasklaidos istorija etikos sargams nepasirodė svarbi.

"Laidos nemačiau", – nevynioja į vatą žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė. Ir priduria, kad, jei kas nors kreiptųsi, tai galbūt laidą pažiūrėtų ir pradėtų šios istorijos tyrimą. Panašiai reagavo ir kiti žurnalistų prievaizdai. Tik Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pasipiktino K.Krivicko laida, bet tik savo interneto dienoraštyje, o ne sąjungos vardu.

Lietuvos radijo ir televizijos komisija taip pat kol kas palieka šios istorijos narstymą teismams, motyvuodama esą tai privatus reikalas.

Tiesa, Lietuvos radijo ir televizijos komisija "Akistatai" per pastaruosius metus jau tris kartus yra skyrusi dėmesio. Visus tris kartus TV3 reitingų pažiba svarstyta už tą patį nepilnamečių duomenų neteisėtą atskleidimą, ir kaskart komisija tesugebėjo tik pagrūmoti piršteliu skirdama televizijai įspėjimus, į kuriuos, kaip žinia, numojama ranka.

Po tokių "milžiniškų" bausmių nenuostabu, kad ir dabar TV3 vadovybė iš įpročio, suformuoto dar Garliavoje, ėmė nepaisyti teismų sprendimų ir nė kiek nesibaimina gresiančių nuobaudų, kurios siekia kelis tūkstančius litų. Reklama tokią finansinę naštą tikriausiai kompensuotų vos per kelias eterio minutes.

Galime spėti, ką žurnalistų etikos sargų brigados atsakytų į tokią jų neveiklumo kritiką: nėra žmonių viską sužiūrėti, nėra galių tinkamai nubausti.

Bet šiuo atveju sunku patikėti, kad iš kelių komisijų neatsirado nė vieno žmogaus, kuris rastų laiko peržiūrėti laidą ir siūlyti ją svarstyti bent jau dėl profesinio intereso.

O galios... Galima sutikti, kad jų trūksta, tačiau ar iki galo išnaudojamos esamos?

Šiuo atveju jau tris kartus dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pažeidimų "Akistatą" įspėjusi Lietuvos radijo ir televizijos komisija vieną kartą vietoj pagrūmojimo piršteliu galėtų mostelėti kumščiu. Būtent šios komisijos valioje yra išduoti, atimti ar sustabdyti licencijas televizijoms.

Tai, žinoma, baisi sankcija, dėl kurios komisija neabejotinai sulauktų kaltinimų cenzūra ir violetinių piketų. Tačiau gal vieną kartą būtų verta nusirišti nuo akių raiščius, nebedrebėti prieš teisinės valstybės pamatus griaunančią minią ir žurnalistų vardą teršiančius skandalų kūrėjus, kad kitą kartą visi kiti krivickai elgtųsi atsargiau?

Tačiau sargai tyli. O kai tyli sargas, nenuostabu, kad moralės vagysčių žiniasklaidoje kiekvieną dieną vis daugiau.

Lieka tik viltis, kad sargų abejingumu neužsikrės tokių laidų sugniuždyti žmonės. Jie tikriausiai vieninteliai, dabar galintys drąsiai žengti į teismus ir iškelti baudžiamąsias bylas už šmeižtą visiems tokiems iš piršto skandalus laužiantiems tyrėjams.