Nesitikėti nerealių dalykų, bet stengtis gyventi kuo geriau daugiau dirbant ir taupant. Ekonominės krizės metu vadovautis šia taisykle siūlo Vytauto Didžiojo universiteto docentas, socialinės psichologijos ekspertas Visvaldas Legkauskas.

– Ar Lietuvos visuomenė yra pernelyg vartotojiška, ar dėl to ekonominė krizė jiems atrodo baisesnė, nei yra iš tikrųjų?

– Lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvos gyventojai nepasižymi pernelyg dideliu vartojimu. Išduotų vartojamųjų paskolų skaičiumi atsiliekame ir nuo latvių bei estų. Todėl Lietuvoje vidutinio statistinio žmogaus kasdieniam gyvenimui krizė neturės tokio didelio poveikio, kaip kitų šalių gyventojams. Dabar žymiai didesnį vaidmenį nei bet kada anksčiau vaidina žiniasklaida. Pastarajai labai svarbu kalbėti apie bėdas, nes būtent jos geriausiai parduodamos.

Krizės mastas kasdieniam žmogaus gyvenimui nebus toks didelis, kiek mes apie jį kalbame. Tačiau sukti galvas apie krizę pradėjome vėlokai, gali taip nutikti, kad krizės poveikis mums bus šiek tiek didesnis, nei galėjo būti pradėjus apie ją galvoti laiku. Ekonominės krizės yra cikliškas reiškinys. Jai galima rengtis ribojant vartojimą ir didinant darbo produktyvumą. Kitaip tariant, išleidi mažiau pinigų, įdedi daugiau pastangų juos uždirbdamas. Reikia susitaikyti su tuo, kad gali uždirbti mažiau.

– Kaip dažniausiai elgiasi žmonės, išgirdę apie artėjančią krizę?

– Instinktas žmonėms sako, kad reikia taupyti ir daugiau dirbti. Tačiau kartais pasigirsta nuomonių, kad reikia elgtis priešingai: esą visus  išgelbėtų, jei daugiau vartotume. Čia matome bandymą iškraipyti normalią raidą grindžiant ekonominėmis teorijomis. Ačiū Dievui žmonės natūraliai taip nesielgia – nesistengia išleisti visko, ką turi, ir papildomai nesiskolina, kad galėtų nusipirkti dar daugiau.

Nebent jauni žmonės, kurie šiuo metu turi pinigų perteklių, gali pasiduoti raginimams kuo daugiau vartoti. Vyresnieji, dar prisimenantys "blokadą", indėlių krizę, žino, kaip elgtis tokiais atvejais. Kitas klausimas – kaip žmogui prisiversti taupyti. Tai psichologiškai sunku, daug ką gali ištikti depresija, gali padaugėti savižudybių, bandymų žudytis, taip pat – problemų šeimose.

– Ar šalies patirtis turi įtakos tam, kad būtų lengviau pergyventi krizes?

– Sakyčiau, mes turime stipresnių krizių pergyvenimo tradicijų nei, pavyzdžiui, amerikiečiai. Amerikoje paskutinė rimta krizė, padariusi  įtaką visai ekonomikai, buvo 1987-aisiais. 35 metų gyventojai jos jau neprisimena. Lietuvoje krizė buvo prieš 13 ir 17 metų – jas prisimena daugelis vyresnių gyventojų. Tiesa, Lietuvoje taip pat yra suaugusių jaunų žmonių, dar nesulaukusių 30-ies, kurie krizes išgyveno būdami dar vaikai. Šie žmonės buvo pastarųjų dvejų metų kainų burbulo variklis. Manau, kad jiems bus sunkiausia išgyventi krizę. Jie labiausiai tikėjo, kad šiandien galima išleisti visus pinigus, nes rytoj bus galima užsidirbti daugiau, būtent jie nemoka mažinti išlaidų, nes iki šiol sąmoningame, darbingame jų gyvenimo etape atlyginimas tik kilo, gyvenimo sąlygos gerėjo.

– Ar yra psichologinių priemonių, kurios padėtų pergyventi krizę?

– Pergyventi bet kokias krizes žmogui padeda bendravimas su gerais draugais. Kuo geresni santykiai su jais, tuo lengviau įveikti krizes. Optimistai su draugais ieškos galimybių. Pesimistai – skaičiuos žalą. Visada geriau ieškoti galimybių, tačiau pesimistai į šį patarimą nereguos.

Kitas svarbus dalykas – savo mąstymo valdymas. Esant krizei, žmogus gali tapti negatyvaus mąstymo vergu. Toks žmogus įtikės, kad nieko nesugeba, nieko nemoka, nieko negali padaryti. Taip pat pavojinga tapti pernelyg optimistinio mąstymo vergu. Manantieji, kad bet kurioje situacijoje suras išeitį, pervertina savo galimybes. Ginčijimasis su realybe verčia dalį žmonių ir dabar priimti rizikingus finansinius sprendimus. Įsitikinimas "Aš negaliu pralaimėti, mano pajamos, pelnas negali mažėti" nepadeda suprasti savo galimybių ribų.

Tiesa, per visas krizes nedidelis procentas žmonių išlošė, daug uždirbo. Tačiau gerokai daugiau galvojo, kad gali pralobti, bet taip neįvyko.

Jei žmogus pajėgia laiku suvokti, kur jo gyvenimo gerėjimas buvo susijęs su jo paties sugebėjimais, o kur su bendru valstybės gyvenimo gerėjimu, gali sau pasakyti: "Būna geriau, būna blogiau" ir stengiasi blogąjį laikotarpį pergyventi kuo geriau. Tačiau jis nesitiki nerealių dalykų.

Krizė – tai laikas, kai reikia įvertinti savo galimybes. Jei atrandi tai, ko  neturi kiti, galima tai išnaudoti, tuomet ir krizė yra galimybių laikas. Bet jei taip nėra, mąstymo, kad nusipelnau dalykų, kurių neuždirbau, reikėtų atsisakyti.