Jei nusileidęs laiptais nuo Žemaičių g. nuokalnės ir neapsidairęs žengtum žingsnį į pėsčiųjų perėją per V.Putvinskio g., ir tavęs nepartrenktų automobilis, galėtum save vadinti laimės kūdikiu. Ir, ko gero, tai būtų laimingas sutapimas šalia Kauno P.Mažylio gimdymo namų.

Galbūt dėl jų geros auros ir nedidelio eismo srauto nieko tragiško iki šiol ir neįvyko. Nenoriu būti nelaimės pranaše, tačiau ši pėsčiųjų perėja man ėmė kelti nerimą po vieno neatsargaus drąsaus pėsčiojo žingsnio į gatvę prieš pat mano automobilį.

Šįkart, važiuojant nedideliu greičiu, stabdžiai padėjo, džiugu, kad iš paskos važiavusiajam - tai pat. O galėjo būti ir kitaip: juk aklinai tinkuoti laiptų turėklai užstoja vaizdą ne tik pačiam pėsčiajam, bet ir paslepia jį nuo atvažiuojančiųjų.

Kelių eismo taisyklėse rašoma: pėstiesiems draudžiama išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties (šiuo atveju kliūtis - laiptų turėklai, skaitytojo past.), trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, ar nėra artėjančių transporto priemonių. Ne visi šios taisyklės laikosi. Pėsčiųjų perėja - tai ne bilietas, suteikiantis teisę eiti nesidairant.

O tas kelio ženklas "Sustoti draudžiama", stovintis laiptų papėdėje esančioje pėsčiųjų perėjoje, verčiau jau būtų perkeltas kelis metrus prieš ją arba už jos. Dabar gi jis sukelia dviprasmiškų minčių: sustoti, ar važiuoti, nepraleidžiant pėsčiųjų? Apie tokį paradoksą galvosiu kiekvienąkart, važiuodama į darbą šia gatvės atkarpa.