Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Jei priešas puls, apgins NATO?
2011-11-10
Valentinas Beržiūnas
Jau kuris laikas viešojoje erdvėje verda debatai dėl Lietuvos gynybos finansavimo. Kai kas tvirtina, kad Lietuva ydingai nesilaiko NATO reikalavimo skirti gynybai 2 proc. nuo šalies Bendrojo vidaus produkto, o valstybės vadovai atkerta, kad finansavimas yra toks, kiek leidžia šalies ekonomika.
Abi pusės turi svarių argumentų savo pozicijoms pagrįsti. Tačiau ne finansavimas yra esminis Lietuvos gynybos politikos trūkumas, o teritorinės gynybos silpnumas. Kodėl?
Lietuvos galimybės sukurti patikimą ir efektyvią teritorinę gynybą nėra didelės – stokojama išteklių. Tai būtina pripažinti, todėl NATO saugumo garantijos Baltijos šalims yra svarbus atgrasymo veiksnys. Ar Lietuva galės efektyviai kliautis Aljanso parama realios karinės grėsmės akivaizdoje?
Šiuo metu, remiantis kai kurių neutralių šalių karo strategų skaičiavimais, Baltijos šalių galimybės gintis užpuolimo atveju yra labai ribotos. Švedijos kariuomenės generolas majoras Karlisas Neretnieksas, šių metų vasarą pristatytoje savo ataskaitoje apie NATO galimybes apginti Baltijos valstybes nuo galimos Rusijos agresijos, teigė, kad Rusijai pavyktų labai greitai neutralizuoti bet kokį Baltijos šalių pasipriešinimą.
Panašių įspėjimų yra nemažai. Galima remtis ir skaičiais. Vien Baltarusijoje kariuomenės ir karinės technikos yra kelis kartus daugiau nei trijose Baltijos valstybėse kartu sudėjus. O jei prie Baltarusijos pridėsime Kaliningrado srityje dislokuotas pajėgas ir Rusijos kariuomenę?
Tiesa, Lietuvos ir Baltijos šalių galimybės gintis, esant tokiam jėgų santykiui, būtų ribotos net ir turint pajėgias teritorines pajėgas. Tačiau šioje komplikuotoje situacijoje Lietuva turi dvi išeitis: bandyti patikimu atgrasymu užtikrinti, kad priešas apskritai nesiverš į mūsų šalį, o, blogiausiu atveju, rengtis efektyviai sulaikyti priešą.
Pirma – jei Lietuvos strategai pabrėžia, kad egzistuoja objektyvios karinės grėsmės mūsų valstybei, Lietuva negali sau leisti remtis vien ekspedicinėmis pajėgomis, kurios, nors ir pritaikytos prie NATO standartų, nėra pajėgios garantuoti Lietuvos teritorijos saugumo.
Antra – tarpukariu Lietuvos teritorinės gynybos pajėgumai buvo reikšmingesni nei dabar. Todėl debatus dėl Lietuvos kariuomenės finansavimo turėtų pakeisti diskusijos dėl naujos gynybos strategijos, numatančios šalies teritorijos gynybos pajėgumų stiprinimą. Pažymėtina, kad būtent šiam tikslui turi būti skiriamos didžiausios lėšos, galbūt prašant ir NATO šalių pagalbos. Lietuvoje reikia kuo skubiau atnaujinti visų šalies gyventojų mokymą, kaip gintis esant okupacijos grėsmei ir okupacijai įvykus.
Trečia – NATO yra politinis-karinis blokas, todėl Lietuva ir kitų Baltijos šalių kariuomenės turėtų būti kaip įmanoma labiau pasirengusios ginti savo šalių teritorijas bent tol, kol bus pasiektas NATO politinis sutikimas vadovautis 5-uoju straipsniu. Pabrėžtina, kad automatiškai į Baltijos šalių užpuolimą reaguojama veikiausiai nebus.
Ketvirta – pajėgių teritorinių pajėgų sukūrimas leistų Lietuvai padidinti savo atgrasymo potencialą, leidžiant priešui suvokti, kad įsiveržęs į mūsų šalies teritoriją jis patirs nemažai nuostolių. Šia prasme, derėtų apsvarstyti masinio pilietinio pasipriešinimo ir kovos su kolaborantais strategijas, siekiant paversti galimą Lietuvos teritorijos okupaciją neefektyvia.
Apibendrinus, dabartinė Lietuvos gynybos politika turi būti grįsta nacionalinių šalies interesų apsauga, nes dabar, išskyrus NATO politines garantijas, Lietuvos atgrasymas neveikia. Tai suvokia ne tik kai kurie Lietuvos kariuomenės atstovai, tačiau, blogiausia, ir užsienio valstybės.
