Nieko naujo šiam pasauly – kai tik ateina spalis, Lietuvos valdžios viršūnėse prasideda ir beveik iki pat Naujųjų metų tęsiasi emocijų kupina biudžeto karštinė.

Svarbiausio metų valstybės finansinio dokumento svarstymas tampa ne tik ir ne tiek ekonominiu, kiek politiniu klausimu. Nes narstant biudžetą dalyvauja visos svarbiausios politinės institucijos – Vyriausybė, Seimas, prezidentūra, parlamentinės valdančiosios ir opozicinės partijos. Be abejo, ir visos be išimties ministerijos, žinybos, įstaigos, savivaldybės.

Todėl biudžetas kasmet tampa aštrių politinių batalijų objektu.

Tos batalijos visuomet atrodo grėsmingos ir dramatiškos. Daug trepsėjimo, politikavimo, intrigavimo, žiaurių pranašysčių ir apokaliptinių prognozių. Tarp jų bene populiariausia – biudžeto peripetijos grasina iš ratų išversti visą Vyriausybės ir valdančiųjų vežimą.

Jokia išimtis ir šie metai. Vyriausybėje dar tebevyksta diskusijos dėl siekio 2012 m. "suspausti" biudžeto deficitą iki 2,8 proc. ir tuo tikslu keliais procentais sumažinti asignavimus visiems jų valdytojams. Bet jau nestinga nerimo kupinų žinių ir nuomonių: "valdantieji nesusitaria", "Vyriausybė klumpa ties biudžetu", "liberalcentristai grasina torpeduoti...", "tuojau tuojau viskas grius" ir panašiai.

Seimo opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis netgi pareiškė, kad Lietuvą jau neva valdo mažumos Vyriausybė, nes kelis ministrus delegavusi Liberalų ir centro sąjunga griežtai prieštarauja siūlymams kirpti išlaidas policininkams, ugniagesiams, sveikatos apsaugos, švietimo ir socialiniams darbuotojams. Ne tik prieštarauja, bet ir ragina kitus koalicijos partnerius daryti tą patį.

"Valstybės biudžetas yra politinis dokumentas, apibrėžiantis, kaip valdančioji koalicija valdys valstybę kitais metais. Jeigu vienos iš valdančiąją koaliciją sudarančių partijų pirmininkas kviečia nepritarti šiam dokumentui, tai reiškia tik viena – valdančiųjų partijų koalicijos Lietuvoje jau nebėra ir nuo šios dienos Lietuvą valdo mažumos Vyriausybė", – tokią šiaip jau teisingą politologinę išvadą yra padaręs V.Mazuronis.

Tačiau ar ši išvada atitinka dabartinę politinę Lietuvos realybę? Regis, nelabai. Net ir nepaisant gana aštrių diskusijų valdančiųjų gretose dėl biudžeto išlaidų karpymo.

A.Kubilius irgi pabrėžia, kad neverta panikuoti, nes ji gali būti vienadienė.

Kol Vyriausybėje vyksta vidiniai debatai dėl biudžeto, jokiu būdu negalima sakyti, kad yra tokių esminių, neįveikiamų nesutarimų, kurie galėtų sugriauti valdančiųjų koaliciją.

Nes tebėra nemažai alternatyvų, kaip galėtų būti siūloma išspręsti 2,8 proc. biudžeto deficito siekiamybės problemą. Pavyzdžiui, liberalai jau pasiūlė keliems mėnesiams atidėti pensijų sugrąžinimą į prieškrizinį lygį.

Tad jau šiandien arba rytoj vaizdas gali atrodyti visiškai priešingas – ministrai su premjeru priešakyje išeis į viešumą ir pasakys, kad nesutarimai, jeigu jų ir buvo, įveikti, biudžetas Vyriausybėje patvirtintas ir keliauja Seiman.

Ir ankstesniais metais netrūko vidinių diskusijų dėl biudžeto Vyriausybėje. Tačiau nė viena jų nesibaigė valdančiųjų žlugimu.

Tiesa, niekas negali garantuoti, kad šie metai netaps išimtimi. Iš tiesų yra galimybė, kad Vyriausybė, per artimiausias kelias dienas taip ir nesusitarusi dėl biudžeto, išsivaikščios kas kur. Tada opozicijos atstovai galės sau pasidėti pliusą dėl teisingų politologinių įžvalgų.

Tačiau kol kas ši galimybė tokia menka, kad tikrai nebūtų pelninga už ją statyti kuriame nors lažybų punkte.

O diskusijos dėl biudžeto dar beveik iki pat metų pabaigos nenurims. Tik šįkart jos persikels į Seimą. Čia politinės apokaliptikos irgi tikrai nepritrūks.