Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Istorinis „Žalgirio“ sezonas (2 dalis)
2009-04-23
Diena Media inf.
Gintaras Furmanavičius, „Istorijos", Nr. 1 (40)
Šiemet sukanka dešimt metų, kai pirmą kartą sporto istorijoje Kauno „Žalgirio" komanda iškovojo aukščiausią Europos vyrų klubinio krepšinio titulą – Eurolygos čempionų vardus. Šis titulas vainikavo ilgą ir vingiuotą komandos kelią, kurio pradžia – 1944-ieji.
Man teko laimė ir garbė dirbti su komanda visą 1998–1999 metų sezoną, kai buvo siekiama aukščiausios Europos klubinio krepšinio viršūnės. Neketinu detaliai aprašinėti vykusių rungtynių, jų rezultatų. Viliuosi, kad skaitytojams įdomiau tai, ko krepšinio aistruoliai negalėjo matyti.
Prašmatnus atokvėpis Dubajuje
Pirmosios rungtynės Kaune padovanojo pirmąją pergalę Eurolygoje. Pilnutėlėje Kauno sporto halėje tvyrojo džiaugsminga nuotaika, sirgaliai spinduliavo optimizmu ir geranoriškumu. Klubo pasirengimas varžyboms buvo įvertintas gerai.
Pirmoji pergalė išvykoje iškovota Ispanijoje. Buvau kartu su komanda toje kelionėje. Prieš rungtynes rūbinėje Entonis Buvis komandos draugams pasakė, kad labai norėtų laimėti šias rungtynes, nes turi asmeninių sąskaitų su ispanų komanda. Mat prieš kelerius metus ji turėjo pasirašyti kontraktą su krepšininku, bet pažado netesėjo. Uždeganti Buvio kalba rūbinėje ir jo asmeninis 18 taškų indėlis leido „Žalgiriui" įveikti ispanus jų aikštėje ir tapti savo grupės lyderiais. Šios pozicijos žalgiriečiai nebeužleido iki sezono pabaigos.
Dar viena komanda, kuri Kauno halėje buvo laukiama su ypatingu susidomėjimu, buvo Saratovo „Avtodor", kurioje žaidė lietuvis Gintaras Einikis. Saratove pralaimėję rusams, Kaune žalgiriečiai atsirevanšavo ir daugiau nei užtikrintai įveikė pasipūtusio „Avtodoro" savininko Vladimiro Rodionovo komandą. Einikis pelnė tik keturis taškus, o tų rungtynių puošmena tapo „mažylio" Ednio dėjimas iš viršaus į rusų komandos krepšį.
Artėjo Kalėdos, „Žalgiris" vis tvirčiau jautėsi tarp geriausių Europos komandų. Pergalės sekė viena paskui kitą, Lietuvoje komanda neturėjo vargo su savo varžovais. Gruodžio mėnesį savo pagrindinį varžovą „Lietuvos rytą" kauniečiai sutriuškino trisdešimties taškų skirtumu.
Šventiniu laikotarpiu Eurolygoje buvo paskelbta pertrauka, ir „Žalgiris" išvyko į tradicinį Ramadano turnyrą Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Turnyras vyko sostinėje, Dubajaus mieste. Turtingi arabų emyrai pasirinkdavo komandas, kurios atstovaudavo jų firmoms. Kauniečiai šiose varžybose dalyvavo „Dubai duty free" pavadinimu.
„Žalgiris" dešimčiai dienų tapo kita komanda su neįprasta baltai raudona dryžuota apranga, kuri žalgiriečiams buvo išdalyta vos atvykus į prabangų viešbutį. Organizatoriai visus apgaubė dėmesiu. Komandos laikinieji „savininkai" rūpinosi turiningu mūsų laisvalaikiu, nes į šį turnyrą žaidėjai vyko kartu su žmonomis ar draugėmis. Turnyras nebuvo sunkus, aplinka ir nuotaika puiki. Rungtynės vykdavo kas antrą dieną, varžovai nebuvo stiprūs, taigi visi galėjo atsipūsti. Daug laiko buvo galima leisti paplūdimyje ar prie viešbučio baseino. Tai – puikus atokvėpis prieš lemiamas Eurolygos kovas.
Pokštai nesiliaudavo visą dieną
Po Naujųjų metų „Žalgiris" ir toliau pergalingai žaidė savo grupėje, užėmė joje pirmą vietą.
Pirmajame atkrintamųjų varžybų etape mūsų komanda dukart žaidė su Turkijos „Ulker" ir abu kartus palyginti nesunkiai ją įveikė. Eurolygos debiutantai jau buvo tarp aštuonių pajėgiausių komandų. Iki visų turnyro dalyvių išsvajoto Eurolygos finalinio ketverto Miunchene liko tik vienas žingsnis – dar viena, jau trečioji, Turkijos komanda – „Efes Pilsen".
Prisimenu pirmąsias, labai įtemptas, rungtynes Kaune ir paskutinę turkų ataką mūsų komandai pirmaujant vienu tašku. Jų žaidėjas metė iš krašto. Taisyklingai išmestas kamuolys gražiai ir labai ilgai skrido krepšio link... Tą sezoną likimas mums šypsojosi. Kamuolys atsimušė į lanką ir į krepšį neįkrito. Halėje susirinkusių sirgalių triumfo garsas pažadino net ramiai šalia aikštės snaudusį FIBA atstovą.
Prieš rungtynes Kaune Š.Kalmanovičius atsiuntė komandai psichologą padėti pasirengti lemiamoms Eurolygos kovoms. Psichologas būdavo su komanda treniruotėse, daug laiko praleisdavo su atskirais žaidėjais bei komandos administracija. Jo išvada buvo tokia: klube susiklostė fantastiški santykiai tarp žmonių – tiek tarp žaidėjų, tiek tarp administracijos, tiek tarp šių abiejų mikrokolektyvų.
Žaidėjai ir trenerių kolektyvas taip pat buvo tarsi monolitas. Krepšininkai rasdavo laiko ir pajuokauti bei nepiktai pasišaipyti vienas iš kito, tačiau treniruotėse visi būdavo maksimaliai susikaupę. Kai žaisdavo pasiskirstę į dvi komandas, treneriams kartais reikėdavo stabdyti žaidimą – toks didelis buvo visų noras laimėti, net ir žaidžiant tarpusavyje.
„Žalgiris" buvo puikiai sukomplektuota komanda. Treneriai turėjo gerą patyrusių ir jaunų žaidėjų derinį. Neformaliu komandos lyderiu tapo Antanas (Entonis), kuris buvo labai geranoriškas, visada geros nuotaikos ir mielai dalijosi ja su aplinkiniais. Jo pokštai nesiliaudavo visą dieną.
Kartą vakare mano kolega Arvydas sulaukė jo skambučio. Žaidėjas susijaudinusiu balsu aiškino, kad jo namuose trūko vamzdis, butą semia vanduo. Nuvažiavęs į butą Arvydas rado besišypsantį Antaną (Entonį) ir paruoštą vakarienę ant stalo. Kitą kartą komandos gydytojas, nuvažiavęs į namus aplankyti sergančio Tajaus Ednio, rado ten ir Entonį, kuris buvo čia atsikraustęs kelioms dienoms ir prižiūrėjo, anot jo, savo mažesnįjį brolį, kol šis pasveiks.
Nevengdavo Entonis ir Kauno naktinių klubų. Labiausiai mėgo tuo metu populiarų klubą „Amerika pirtyje", vaišindavo ten besilankančius komandos sirgalius. Tačiau jis buvo tikras profesionalas, todėl rytinėse treniruotėse visada būdavo pasirengęs atiduoti visas jėgas.
Po rungtynių Kaune žaidėjai beveik visada susirinkdavo kartu pavakarieniauti. Komandoje nebuvo jokių grupuočių, vyresni žaidėjai kaip lygūs su lygiais bendravo su komandos jaunimu, lietuviai nesunkiai rado bendrą kalbą su užsieniečiais.
Dar vienas svarbus veiksnys, mažinantis psichologinę įtampą, yra humoras. Man neteko būti kitoje tokiu sveiku, subtiliu ir nepiktai pašiepiančiu humoru persmelktoje aplinkoje, kokia tvyrojo tų metų „Žalgiryje". Bendrų vakarienių, kelionių autobusais ir lėktuvais metu juokeliai ir anekdotai gimdavo iš nieko. Žodis po žodžio – ir visi leipsta juokais.
Fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas visą sezoną ieškojo naujo automobilio. Žmogus jis kruopštus, todėl paieškos užtruko ilgai. Visa komanda žinojo, kad treneris renkasi iš daugybės pasiūlymų ir niekaip neapsisprendžia. Dažnai girdėdavome, kaip jis mobiliuoju telefonu klausinėja, kokia automobilio markė, spalva, kiek jis nuvažiavęs kilometrų. Kartą, autobusu grįžtant iš rungtynių, suskambo Aleksandro mobilusis telefonas. „Klausau", – atsiliepė treneris. „Kokia spalva?" – iš kito autobuso galo garsiai paklausė Mindaugas Žukauskas, sukeldamas juoko bangą visame autobuse.
Kartais nereikėdavo nė žodžių. Tą žiemą remontavo pastatą, kuriame buvo „Žalgirio" treniruočių salė, todėl patalpose buvo pakankamai vėsu. Šildydavome salę kaloriferiais, tačiau tai menkai padėdavo. Ypatingai šalo mūsų amerikiečiai, kuriems gausi sniego 1999-ųjų žiema buvo labai egzotiška. Vieną žiemos rytą komanda jau buvo susirinkusi į salę ir pasirengusi pradėti treniruotę. Trūko tik Entonio. Kai visi jau pradėjo nerimauti, salės duryse pasirodė jis: su sportine apranga, šiltomis pirštinėmis, didžiule ausine kepure ir iš po jos šelmiškai žibančiomis akimis. Visi leipo juokais, pamatę šį vaizdą, kuris nė iš tolo nepriminė teiginio, kad krepšinis – salės žaidimas.
Žinoma, pasitaikydavo ir ginčų, blogų nuotaikų, tarpusavio nesutarimų, tačiau labai retai. Treneriai bei žaidėjai tokius konfliktus labai greitai išspręsdavo ir pamiršdavo.
Rytoj laukite tęsinio...
