Gali patikti, gali nepatikti, bet nepastebėti šių namų kūrėjos neįmanoma. Ragana save vadinanti moteris vis atranda, ką nauja sumūryti iš akmenų. Be to, sodyboje knibžda kelios dešimtys raganų skulptūrų.

Meno mokyklų atsisakė

Į Vilkijos miestelį, kuriame užaugo, Brigita Birutė Šiaulytė iš Kauno sugrįžo prieš du dešimtmečius. Į paveldėtą tėvų sodybą ji atsikraustė kitokia. Dabar savo gyvenimą Brigita sieja su raganomis. Ji yra baigusi parapsichologijos akademiją, tyrinėja žmonių veidus, studijuoja numerologiją. Vilkijietė spėjo išgarsėti kaip raganų skulptūrų – tiek kietų, tiek minkštų, kūrėja.

„Visos pagamintos raganos yra manyje, tai mano charakterio išraiška. Aš įsivaizduoju, kad kiekviena moteris yra ragana, nes yra gudri, numatanti ateitį. Vyrams be raganų būtų labai liūdna“, – atskleidė Brigita. Raganos, pasak moters, nėra blogis, net kai kurie bažnyčios tarnai tai pripažįsta. Antai Vilkijoje trumpai dirbęs vienas jaunas kunigas, pasak Brigitos, dargi pašventino jos sukurtas skulptūras.

Vos įžengus pro vartelius į B.B.Šiaulytės kiemą, svečią pasitinka ant stogo sėdinti ragana su šluota. Dar viena egzotiška pasakų herojė palinkusi virš lauko židinio.

Šios skulptūros – iš cemento. Kad jos nesubyrėtų, jų autorė pirma iš vielos išlankstė karkasą ir tada aplipdė stingstančia mase. Po to kūnus ji aprengė audeklu, pamirkytu skysto cemento mišinyje. „Pati sugalvojau tokią technologiją, nežinau, ar kas nors dar taip daro“, – komentavo moteris, prisistatanti tautodailininke. Ji neturi meninio išsilavinimo, viso labo mokėsi privačiai pas kitus menininkus.

„Galėjau siekti aukštojo mokslo dėl diplomo, bet labai nenorėjau, kad mane varžytų. Man labai nepatinka, kai liepia kažką daryti, nemėgstu, jei man dirbant kažkas reguliuoja, net užsakovas. Tokiu atveju užsakymo atsisakau“, – moteris neslėpė, kad klientus atsirenka. Didžiausias jos pajamų šaltinis – užrašų ir portretų kalimas ant akmeninių paminklų.

Raganoms vietos užtenka

Daugiausia Brigita kuria minkštas skulptūras, tada galima keisti jų pozas. „Man būtų nuobodu žiūrėti vis į tą pačią skulptūrą“, – prisipažino ji. Nors jos kūryboje labai didelę vietą užima raganos, ji taip pat gamina angelus ir kitus objektus. Į savo būstą ji įsileido vos vieno vyro skulptūrą.

„Jis pas mane toks vargšas. Man su vyrais nelabai sekasi tiek kūryboje, tiek gyvenime. Gal aš jiems atrodau gana stipri moteris, o vyrai patys nori būti stiprūs. Tiesa, dabar turiu draugą, kuris yra labai stiprus ir priima mane tokią, kokia esu“, – džiaugėsi pašnekovė, branginanti savo asmeninę laisvę.

Sutikusi nepažįstamus žmones, ji tarsi skaito iš veido, ypač iš akių, kurios yra žmogaus sielos veidrodis. „Man labai patinka veidas. Jei darau raganą, pirmiausiai sukuriu veidą, ypač daug dėmesio skiriu akims. Veidą kurti yra malonumas, o kūną – man yra technika“, – potyriais dalijosi moteris.

Maždaug 20 kv. m ploto jos svetainėje gyvena apie 15 įvairių skulptūrų, primenančių lėles. Kambarys, pasak autorės, apipavidalintas taip, kad skulptūros jame derėtų. Niekas negali paprieštarauti tokiam būsto apipavidalinimui, nes tai yra Brigitos tvirtovė.

Namus pakeitė neatpažįstamai

Moteris pasakojo, kad dar vaikystėje labai norėjo turėti savaip išpuoštus namus, bet tuomet neturėjo galimybės pasireikšti. „Mama buvo gana valdinga, palaikė savo tvarką“, – juokėsi moteris.

Galiausiai ji paveldėjo tą pačią tėvų sodybą Vilkijoje, ant stataus Nemuno kranto. Prieš tai ji gyveno vyro bute Kaune. „Ir ten perversmą darydavau, tai vieną, tai kitą sieną griaudavau, buvau revoliucionierė. Vyras ant manęs pykdavo“, – prisimena moteris. Dabar trijų dukrų mama gyvena su jauniausiąja atžala.

Atsikrausčiusi į tėvų sodybą naujoji šeimininkė ėmėsi kardinaliai viską keisti, net reljefą. Pažiūrėjus į senas nuotraukas, pasak jos, būtų galima pasakyti, kad tai visiškai kita vieta, kiti namai. Nedidelius namelio langus ji pakeitė vitrininiais. Užuolaidų ant langų ji nekabina.

„Tai pasako, kad man vis tiek, ką kiti apie mane galvoja. Esu atspari apkalboms. Aš manau, kad jei apie tave kalba, vadinasi, gyveni“, – neslėpė namų galva.

Tiesa, atsiriboti nuo judrios gatvės, neblaivių praeivių jai norėjosi. Moteriai, pasak Brigitos, apsaugos reikia. Didžioji kūryba iš akmenų prasidėjo būtent nuo tvoros. Medinę tvorą po kurio laiko reikėtų keisti, o akmeninė – amžina.

Statyba iš akmenų Brigitai buvo pažįstama nuo vaikystės – teko traukti iš Nemuno akmenis ir su mama tvirtinti jais statų krantą. Mat tėvai pirko namą iš žmonių, kurie jį pardavė dėl to, kad slinko šlaitas.

Meną gimdo brokas

Brigita kuria namų aplinką neplanuodama popieriuje – galutinis rezultatas jos vaizduotėje. Realizuojant vieną sumanymą, spontaniškai kyla naujų minčių.

„Kai padariau tvorą, pamačiau, kad ji šiek tiek kreiva. Norėdama optiškai apgauti akis, prie vartelių nulipdžiau vazą. Mano menas gimsta iš broko“, – juokdamasi neslėpė menininkė. Be to, vienu metu ji iš akmenų lipdo kelis darbus – taip taupomas laikas. Mat sulipdžius kelias eiles akmenų, reikia palaukti, kad skiedinys sustingtų. Iš karto sudėjus aukštą tvorą, pasak moters, ji sugriūtų. Todėl geriau vienu metu kurti kelis objektus.

B.B.Šiaulytės sodyboje darbai judėjo labai pamažu, nes pinigų cementui ir kitoms medžiagoms stigo. „Pinigų aš nesureikšminu, jie pas mane patys ateina. Jei labai dejuosi, kad neturi pinigų, tu jų ir neturėsi“, – patarė ragana save laikanti Brigita.

Ilgainiui ji akmenimis aplipdė dalį namo sienų kieme. Vėliau tokio pat dekoro prireikė sienai prie gatvės. Mat gatvėje žiojėjo duobė, joje prisikaupusį lietaus vandenį pravažiuojantys automobiliai taškė ant medinių dailylenčių. Kad šios nesupūtų, moteris sumanė jas paslėpti po akmenimis. Akmenimis aplipdžius sieną, ir duobę gatvėje užtaisė, dekoras liko.

Automobilį partempė arklys

Akmenis Brigita tempia iš visur: griovių, laukų, sąvartynų. Lengvieji automobiliai, kuriuos moteris yra turėjusi, nebeįgijo naujų šeimininkų, nes po sunkių krovinių vežiojimo nevertėjo jų taisyti.

Kartą bagažinę prikrovus riedulių, automobilis tarsi protestuodamas čia pat ir sugedo. Kaimo vieškeliu nevažiavo jokia mašina, tad išvydusi arklio tempiamą vežimą, moteris šeimininko maldavo partempti jos automobilį namo. Vežikas sutiko. Arklys lygiu keliu partempė nevažiuojančią mašiną. Jei vežikas būtų žinojęs, kas automobilio bagažinėje... Išsižadėti surinktų akmenų Brigita nieku gyvu negalėjo.

Akmenų jai vis dar reikia. Užbaigusi didžiuosius statybos darbus, kitais metais ji planuoja sujungti į visumą tai, kas padaryta anksčiau. Teks kai ką padailinti, retušuoti klaideles, pasodinti daugiau gėlių. „Noriu, kad sodybėlė būtų kaip saldainiukas“, – juokėsi savininkė.

Namelį medyje moteris žada padaryti dviaukštį. Prakirtus stogą, sukti laiptai nuves į antrąjį aukštą. Šis bokštelis, pasak sumanytojos, tarnaus adrenalino mėgėjams.

Neatsisako vyriškos pagalbos

Apžiūrėti moters kūrybos vaisių dažnai užsuka ne tik moterys, bet ir vyrai. Kai kurie randa trūkumų, kiti nesigėdija paklausti, kiek cemento reikia įdėti į skiedinį.

„Mano brolis net į dabartinį namelį ant medžio nekelia kojos, nes bijo, kad nukris. Ką jau kalbėti apie antrąjį aukštą“, – kvatojo autorė. Tiesa, atramoms pastatyti ji samdė meistrą.

Pati moteris puikiai kala vinis, bet nemėgsta sukti medsraigčių. Laimė, dabar juos suka nebe samdytas meistras, o ištikimas draugas. Jis taip pat surenka ir darbo įrankius, kai pati Brigita to nebepajėgia. Šis pagalbininkas nesistengia raganos pakeisti, o tik pagiria jos darbus. „Štai tokio vyro man reikia!“ – prisipažino ji.

Neįprastus savo namus Brigita norėtų pritaikyti ir kokiai nors visuomeninei paskirčiai – amatų centrui ar parodoms, tačiau esą daryti tai nepažeidžiant įstatymų nelengva. Moteris susiduria su teisės aktų raizgalyne ir įvairiomis problemomis.

„Vis atsimuši į sieną. Pro ją belstis man gana sunku, nes labai nepatinka popierizmas. Turbūt menininkai visi tokie“, – svarstė pašnekovė.

Šios moters atkaklumas galbūt padės įveikti visas kliūtis ir savotiška raganų karalystė kada nors bus atvira visiems.