Architektūros žurnale susižavite nuostabiu statiniu ir pasamdytam architektui išpoškinate: "Noriu lygiai tokio pat." Tiesioginis namų kopijavimas prilygsta vagystei, bet tokie vagišiai bemaž nesugaunami.

Iš gražuolio viešai pasišaipė

"Jau kažkur matytas", – kartais apninka nuojauta matant kai kuriuos naujai iškilusius statinius. Kas prisipažins, kad nusižiūrėjo kolegos darbą, – gal mintys tiesiog sutapo?

Profesionalai, turintys įtarimų, kad statinys turi panašumų su anksčiau pastatytu ar kito autoriaus rodytu projektu, vengia įvardyti konkrečius pavyzdžius. Mat, norint taip teigti, reikia turėti įrodymų.

O gal tai ne kopijavimas, o sekimas ta pačia mada, tendencijomis, todėl pastatai supanašėja ir primena štampuotas kopijas?

Vis dėlto nesąžiningas kito autoriaus idėjų ar projekto naudojimas architektūroje nėra naujiena.

Architektūros istorikė Jolita Kančienė pasakojo, kad pastatų kopijavimo atvejų pasitaikydavo dar tarpukariu.

Pavyzdžiui, Vytauto prospekte 1928 m. žymaus architekto Jokūbo Pero projektuotas įmantrus namas, kaip buvo kalbama tuo metu – nukopijuotas iš vakarietiško žurnalo. Tokio pastato esą pageidavo užsakovas.

"Didelio skandalo nebuvo, tik viešai pasišaipyta", – sakė architektūros istorikė. Vieni amžininkai jai pasakojo, kad pastatas nukopijuotas iš vokiečių, kiti – iš prancūzų architektūros žurnalo.

Pastatai yra nebūtinai identiškos kopijos, tačiau panašūs, sekantys kokia nors tendencija, kryptimi.

"Žvelgiant nuo XIX a., prisimenant caro laikus, dabartinėje Laisvės alėjoje pastatai buvo statomi pagal kartotinius projektus. Tas pats buvo daroma ir stalinizmo metais. Tarpukariu tai nelabai populiaru", – aiškino architektūros istorijos žinovė.

Tiesa, vadinamuoju smetoniniu laikotarpiu Kaune buvo keletas triukšmingų istorijų dėl pastatų autorystės. Sakykim, vienas pastatą pradėjo projektuoti, kitas – užbaigė. Kas tikrasis idėjos autorius ginčijosi Stasys Kudokas, Bronius Elsbergas.

Įsigeidė Baltųjų rūmų

Visais laikais buvo sekama, kas statoma Vakarų Europoje. Bažnyčių kopijų vargiai pamatysime. Jos, pasak J.Kančienės, buvo statomos šimtmečiais – keitėsi autoriai, projektai, architektūros stiliai. Tad senųjų šventovių kopijos vargiai įmanomos.

Šiais laikais pasitaiko atvejų, kad užsakovai atsiverčia užsienietišką žurnalą ir, pasikvietę architektą, pirštu duria į nuotrauką sakydami norį lygiai tokio paties namo.

"Taip būna. Vienas žymus architektas pasakojo, kad sykį buvo pakviestas projektuoti gyvenamąjį namą. Užsakovas išsitraukė nuotrauką ir pareiškė, kad nori tokio paties. Nuotraukoje buvo Baltieji rūmai", – juokėsi J.Kančienė. Architektas, pasak J.Kančienės, tokios užduoties atsisakė.

Smulkesniu masteliu kopijavimas, pasak jos, vyksta. "Būna, kad žiūri į naują pastatą, o jis jau kažkur matytas", – pripažino pašnekovė. Jos nuomone, praktiškai autorinių teisių ne itin paisoma.

Unikalių objektų, pavyzdžiui, Eifelio bokšto kopijavimas įvairiose šalyse J.Kančienės nuomone, tai – provincialumo požymis. Jos įsitikinimu, kur kas geriau kurti kažką savo originalaus.

Tiesa, savotišku kopijavimu galima vadinti ir istorinių architektūros stilių savinimąsi.

"Pavyzdžiui, klasicizme ar renesanse buvo labai aiškūs kanonai. Nuo kūrėjų meistriškumo priklausė namo tobulumas, kaip autorius taikė tuos kanonus. Orderiai, atrodo, tie patys, o namai tarpusavyje skiriasi", – vertino pašnekovė.

Pasak jos, visais laikais vyrauja tam tikros architektūrinės mados, tendencijos, statybinės medžiagos. "Dabar populiarus metalas, stiklas. Prieš tai buvo ieškoma įmantresnių formų, dabar grįžtama prie paprastumo", – komentavo J.Kančienė.

Autoryste manipuliuojama

Lietuvos architektų rūmų tarybos narys profesorius Vytautas Dičius tiki, kad architektai kolegų darbus pasisavina retai, tačiau pasitaiko. Kita vertus, jei ir kyla tokių įtarimų, įrodyti pastatų kopijavimą sudėtinga.

Per architektų atestaciją jie turi pateikti savo darbų pavyzdžius. Pasak V.Dičiaus, nutinka, kad prie vieno projekto dirbo keli autoriai, o architektas įrašo tik save vieną. Jo bendraautoris, siekdamas atestato, taip pat nurodo tą patį objektą. Būna ir priešingų atvejų. Kai kas greta savo įrašo jauno kolegos pavardę, kuris prie projektavimo neprisidėjo – taip siekiama gauti atestatą neturint pakankamai darbo patirties.

Idėjų savinimosi pasitaiko ne tik realizuotuose pastatuose, bet ir įvairiuose konkursuose.

"Tokių atvejų ir pats atsimenu", – teigė garbaus amžiaus architektas. Sovietmečiu dideliuose projektavimo institutuose būdavo nutikimų, kad dirbami viename pastate vieni nuo kitų nužiūrėdavo kuriamus projektus ir pateikdavo juos kaip savo. Kai kurie laimėdavo pirmą vietą pasinaudoję svetimu įdirbiu.

"Aišku, paties architekto reikalas ginti save – tam yra teismai", – kalbėjo V.Dičius, bet konkrečių atvejų, kad pastatų autoriai kovotų dėl autorystės teisme, jis neprisiminė. Tiesa buvo atvejų, kai architektų veiksmai buvo svarstomi Architektų sąjungos sudarytoje etikos komisijoje. Ši komisija gali inicijuoti architekto atestato galiojimo sustabdymą.

Statinius perdaro kaip nori

"Aktualiausia architektams yra tai, kad jie turi autorines teises tik į projektą. Jei namas pastatytas, projekto autorius nebeturi jokių teisių. Kiti autoriai statinį gali keisti ar visai nugriauti. Tačiau taisyti kito architekto statinį yra neetiška", – įsitikinęs V.Dičius.

Išimtiniais atvejais autoriaus projektas gali būti apsaugotas ir po realizacijos, jei taip yra įrašyta užsakovo ir architekto sutartyje, bet užsakovai dažniausiai nesuinteresuoti įrašyti į sutartį tokią sąlygą.

Jauni architektai ar šios profesijos siekiantys studentai, yra pastebėjęs V.Dičius, mėgsta skolintis idėjas iš užsienio leidinių, bet tai atsekti ir įrodyti yra sunku. Jis pats, dėstydamas universitete, yra susidūręs su keliais tokiais akivaizdžiais atvejais.

Valdovų rūmų atkūrimas sostinėje, profesoriaus nuomone, taip pat yra tam tikras kopijavimas, nes panaudojamos anuomečių architektų idėjos.

Kopijuoti, pasak architekto, lengviau, nei sukurti kažką originalaus savo. Tai gali būti daroma ir nematant projekto, o tik galutinį rezultatą – fasadus.

"Paimama idėja, estetinis vaizdas. Pastato autoriaus filosofijos kopijuojantieji nė nežino ir nesupranta", – ironizavo V.Dičius.

Pasaulyje yra garsių architektų, kurių kūryba inspiravo naujus stilius. Pasekėjai mėgino kurti kažką panašaus, bet pirmtakų nepranoko. Pavyzdžiui, architektūros korifėjai – Frankas Lloydas Wrightas, Ludwigas Mies van der Rohe pasėjo daugybė minčių, bet, V.Dičiaus nuomone, neatsirado tokių, kurie jas pritaikytų geriau nei patys šie autoriai.

"Panašių pastatų tūkstančiai, bet jie nėra identiški ir toli gražu neprilygsta originalams. Kuo toliau, tuo vulgariau viskas atrodo", – apgailestavo pašnekovas.

Apskritai, profesoriaus teigimu, architektūra visame pasaulyje šiuo metu yra kūrybiškai išsisėmusi, atsidūrusi aklavietėje. Tai pripažįsta kai kurie žymūs Europos architektai. "Taip, kaip dirbau, – nesinori, o kaip toliau statyti – nebežinau", – girdėtą kolegos mintį perteikė V.Dičius.

Profesoriaus nuomone, daugybė architektų dirba neturėdami jokio filosofinio pagrindo, be idėjos, viso labo seka madomis. Architektūra turėtų būti menas, tačiau, pripažino pašnekovas, anaiptol ne visus statinius galima laikyti menu.

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) generalinio direktoriaus pavaduotoja Gerda Leonavičienė:

Architektai turi paisyti etikos

Visi architektūros paslaugų teikėjai turi teisę verčiau atsisakyti architektūros paslaugų teikimo ar samdos sutarties, negu eiti į neprotingus ir nepagrįstus kompromisus.

Visi architektūros paslaugų teikėjai įsipareigoja remti nepriklausomumą, bešališkumą, saugoti profesines paslaptis, ginti profesijos kilnumą ir garbingumą, elgtis taip, kad būtų gerbiamos kitų asmenų įstatyminės teisės ir interesai, be to, įsipareigoja pripažinti savo kolegų profesinius siekius ir indėlius, gerbti jų teises.

Visi architektūros paslaugų teikėjai taip pat pripažįsta įnašą, kuriuo prie jų darbo ir paslaugų teikimo prisidėjo kiti asmenys, pavyzdžiui, darbuotojai, klientas, miesto planuotojai, landšafto architektai, kiti architektai, daugiašakės profesinės veiklos firmos ar bendrovės, dailininkai, interjero dizaineriai, statybinių konstrukcijų inžinieriai- projektuotojai, inžinieriai komunalininkai, statybos ekonomistai, specialūs rangovai, konstruktoriai, statybininkai ir kiti projekto grupės nariai.

Nė vienas architektūros paslaugų teikėjas nesisavina kito architektūros paslaugų teikėjo intelektualinės nuosavybės ir neteisėtai nesinaudoja jo idėjomis, jeigu negauna aiškaus sutikimo iš to paslaugų teikėjo, kuriam priklauso teisės į tą nuosavybę ar idėją.

Nė vienas architektūros paslaugų teikėjas piktavališkai ar nesąžiningai nekritikuoja kito architekto darbo ir nesistengia jo diskredituoti.

Visi architektūros paslaugų teikėjai, paskirti pareikšti savo nuomonę apie kito tokio architektūros paslaugų teikėjo darbą, informuoja tą paslaugų teikėją, jeigu tai nepakenks būsimam ar jau vykstančiam bylinėjimuisi.

Šaltinis: Europos architektūros paslaugų teikėjų kodeksas