Autentikos neužgožė nauji apdarai


2008-07-14
Li­na Bu­šins­kaitė
Autentikos neužgožė nauji apdarai

Šiuo­se na­muo­se ga­li­ma pa­si­jus­ti tar­si gy­ven­tum tro­pi­nio kli­ma­to juos­to­je. Pa­si­tin­ka lai­bos ko­lo­nos, gels­vai da­žy­tas fa­sa­das, erd­vi te­ra­sa, did­žiu­liai vit­ri­ni­niai lan­gai. O vi­du­je vy­rau­ja me­dis, švie­sios spal­vos ir kla­si­ki­niai italų ma­dos ten­den­cijų per­smelk­ti daik­tai. Taip at­ro­do An­ta­kal­nio pa­kraš­ty­je sto­vin­tis gy­ve­na­ma­sis na­mas, ku­rio re­konst­ruk­ciją at­li­ko ar­chi­tek­tas To­mas Ge­cas.

Su­for­mu­la­vo tris už­duo­tis

Brai­žy­da­mas šio būsto pro­jektą ar­chi­tek­tas turė­jo įgy­ven­din­ti tris svar­biau­sius už­da­vi­nius: pa­di­din­ti se­no­jo na­mo pirmą aukštą, iš­sau­go­ti au­ten­tiš­kumą ir su­kur­ti švie­sią, erd­vią gy­ve­namąją ap­linką su aukš­to­mis lu­bo­mis.

Kai da­bar­ti­nis na­mo šei­mi­nin­kas prie­š ke­le­rius me­tus įsi­gi­jo šias pa­tal­pas, jų plo­tas siekė vos 60 kv. metrų. At­li­kus re­konst­ruk­ciją na­mas pa­didė­jo dau­giau nei dvi­gu­bai.

Išorė šian­dien taip pat vos pri­me­na 1960 m. iš­ki­lusį sta­tinį. Ar­chi­tek­tas pa­plušė­jo ir prie ne­di­du­ko na­me­lio bu­vo pri­lip­dy­tas ko­ri­do­rius, vaikų kam­ba­rys ir sve­tainė. O na­mo išorė api­pa­vi­da­lin­ta italų ar­chi­tektū­rai būdin­go­mis de­talė­mis.

Kaip at­ro­dys in­ter­je­ras, ko­kia bus ap­dai­la, at­ski­ros de­talės, bal­dai, už­sa­ko­vo šei­ma pa­tikė­jo nu­spręsti ar­chi­tek­tui. Ta­čiau kūrėjas juo­kau­ja,  kad to­kia laisvė ne vi­suo­met ge­rai, nes ne­si tik­ras, ar pa­tiks už­sa­ko­vui.

Kar­tu vartė ka­ta­lo­gus

Ar­chi­tek­tas at­vi­ra­vo, kad na­mo šei­mi­nin­kas dar prie­š įsi­gy­da­mas sklypą pres­ti­žinė­je sos­tinės vie­to­je ži­no­jo, kam pa­tikės įreng­ti nuo­savą būstą. Pa­matęs T.Ge­co ita­liš­ko sti­liaus in­di­vi­dualų namą jis iš­kart su­pra­to, kad kreip­sis į šį ar­chi­tektą.

Reng­da­mas šį namą ita­lišką sti­lių ar­chi­tek­tas pa­si­rin­ko neat­si­tik­ti­nai. Vi­so­je jo kūry­bo­je do­mi­nuo­ja italų ar­chi­tektū­ros ir in­ter­je­ro di­zai­no ma­dos ten­den­ci­jos.

Norė­da­mas dau­giau su­ži­no­ti apie už­sa­ko­vo skonį, po­mėgius ir no­rus, T.Ge­cas su juo il­gai vartė spe­cia­li­zuo­tus ka­ta­lo­gus. Vers­da­mas kiek­vieną pus­lapį ar­chi­tek­tas nau­ja­ku­rio pra­šė ro­dy­ti tai, kas pa­tin­ka, ką norėtų ma­ty­ti pri­va­čio­se val­do­se. Po ke­lių mėne­sių bu­vo įteik­tas pa­reng­tas pro­jek­tas, pa­gal jį ir iš­ki­lo da­bar­ti­nis sta­ti­nys.

Iš­sau­go­jo seną ži­dinį

Se­na­ja­me na­me ar­chi­tek­tas įrengė dra­bu­žinę, pa­tal­pas bui­ties reik­me­nims su­dėti, mie­gamąjį, gre­ta jo vo­nios ir tua­le­to kam­barį, ne­to­lie­se tua­le­to ir du­šo pa­talpą vai­kams. Bu­vo su­for­muo­ta ir vir­tuvės bei val­go­mo­jo zo­nos.

Dau­giau­sia jėgų T.Ge­cas ati­davė pro­jek­tuo­da­mas mie­gamąjį. Mat būtent šio­je vie­to­je bu­vo se­nas ži­di­nys, kurį šei­mi­nin­kai pa­gei­da­vo iš­sau­go­ti. Dar ir šian­dien vy­riš­kis pri­si­me­na, kaip įti­kinė­jo sta­ty­bi­nin­kus, kad šie ne­su­dar­kytų au­ten­tiš­kos būsto da­lies.

Ži­di­nys bu­vo pri­kel­tas nau­jam gy­ve­ni­mui, de­ko­ruo­tas kla­si­kinė­mis de­talė­mis. Norė­da­mas iš­sau­go­ti kuo dau­giau au­ten­tiš­ku­mo, ar­chi­tek­tas ne­griovė ir sienų, ne­keitė langų formų.

Ne ką ma­žiau pa­stangų reikė­jo ir ren­giant vir­tuvės bei val­go­mo­jo zo­nas. Pas­ta­ro­sios su­da­ro vien­tisą erdvę su sve­tai­ne. Todėl ar­chi­tek­tui te­ko pa­suk­ti galvą, kaip jas at­skir­ti ne­sta­tant per­tvarų.

Vien­ti­sumą šio­je pa­tal­po­je ku­ria tam­siai ru­dos me­di­nių lentų grin­dys. De­ri­nant vir­tuvės ir val­go­mo­jo zo­nas, sie­nos nu­da­žy­tos gels­va spal­va. Šias dvi erd­ves vieną nuo ki­tos ski­ria ne­di­de­lis ba­ras, o val­gomąjį tar­si izo­liuo­ja bal­ti kla­si­ki­nio sti­liaus bal­dai. Ši spal­va at­kar­to­ta ir val­go­mo­jo komp­lek­te - kėdės ap­trauk­tos bal­tu au­dek­lu. Na, o erdvę pa­di­di­na ir švie­sos pri­de­da vit­ri­ni­nis lan­gas, pro kurį at­si­ve­ria kie­mo pa­no­ra­ma.

Pats daužė ply­te­les

Reng­da­mas sve­tainę ar­chi­tek­tas ieš­ko­jo, kaip su­for­muo­ti di­desnę ir švie­sesnę erdvę. Todėl sve­tainė­je paaukš­ti­no lu­bas ir nu­sprendė jas pa­puoš­ti tam­siai ru­do­mis me­dinė­mis si­jo­mis. Be­je, šios tar­si su­si­lie­ja su to­kios pat spal­vos grin­di­mis ir bal­dais.

Kad būtų jau­kiau, ant sijų su­ka­bin­ti iš Ita­li­jos par­vež­ti švies­tu­vai. T.Ge­cas pa­sa­ko­jo, jog ori­gi­na­lių ita­liškų švies­tuvų, ku­rių yra vi­suo­se na­muo­se, paieš­kos užt­ru­ko il­gai.

Jau­ku­mo gy­ve­na­ma­jai erd­vei pri­de­da ir ele­gan­tiš­ki bal­dai bei kam­pe įmon­tuo­tas ži­di­nys. Be­je, pa­sta­ra­sis iš­sis­ki­ria ne­įpras­ta ap­dai­la. Jis de­ko­ruo­tas dau­žytų ply­te­lių šukė­mis. „Kai pirmą kartą meist­rai su­daužė ply­te­les, ne­ti­ko. Todėl ant­rąkart at­vežęs jas dau­žiau pa­ts", - pri­si­minęs juokė­si T.Ge­cas.

Šviesą sve­tainė­je „su­gau­dy­ti" ar­chi­tek­tui pa­dėjo vit­ri­ni­niai lan­gai, įsta­ty­ti skir­tin­go­se sve­tainės pusė­se. Per juos ga­li­ma pa­tek­ti į te­rasą ir kiemą.

Vis dar to­bu­li­na

Na­mo šei­mi­nin­kas juo­kau­ja, jog pa­gy­venęs dve­jus me­tus pra­dėjo su­pras­ti, ko iš tiesų no­ri, ko dar trūksta gy­ve­na­ma­jai ap­lin­kai.

Yra planų įsi­reng­ti ir vy­no rūsį. Ja­me būtų ga­li­ma bran­din­ti dau­gybės rūšių vyną. Na­mo šei­mi­nin­kas įsi­ti­kinęs, jog kieme ne­pa­kenktų ir krep­ši­nio aikš­telė. Nors ji būtų ne­di­dukė, pamė­ty­ti ka­muo­liui - kaip tik.

Ar­chi­tek­tas dar siū­lo pa­si­sta­ty­ti ir per­golę, ant ku­rios galėtų aug­ti vy­nuogės. Gy­ve­na­ma­jai ap­lin­kai tai su­teiktų dau­giau jau­ku­mo.