Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Tardymo izoliatoriaus vadovė – buvusi mokytoja iš kilmingos giminės
2011-09-17
Diana Krapavickaitė
Živilė Mikėnaitė suskaičiavo, kad už pustrečių metų galėtų išeiti į pensiją. Moteris neatmeta galimybės, kad baigusi karjerą bausmių vykdymo sistemoje, grįš prie savo pirmosios profesijos – mokytojos.
„Taip. Lietuvos bausmių istorijoje esu pirmoji moteris vadovė“, – antrąją darbo dieną susitikusi su „Kauno dienos“ žurnalistais sakė Ž.Mikėnaitė.
– Konkurse šios įstaigos direktoriaus pareigoms užimti nurungėte du vyrus. Buvo sunku?
– Su tais vyrais bendravau ir vykstant konkursui. Mano nuomone, jie buvo lygiaverčiai konkurentai. Gal, kai atlikome testus, mano balas buvo didesnis.
– Tačiau, dalyvaujant konkurse, teko atlikti ne tik testus. Kokias dar užduotis teko įveikti?
– Fizinio pasirengimo rungtį. Bėgau kilometrą ir 100 metrų šviečiant saulei ir tvoskiant 30 laipsnių karščiui. Paskui teko daryti ir atsilenkimus, ir atsispaudimus. Konkurso tvarka griežta. Manau, kad tai vienas sunkiausių konkursų norint užimti tam tikras pareigas bausmių vykdymo sistemos įstaigoje.
– Ar tai reiškia, kad jūs ir fiziškai buvote stipresnė už konkurentus?
– Normatyvai sudaryti atskirai moterims ir vyrams pagal amžių. Bet, sudėjus visus fizinio pasirengimo balus, aš buvau vidurinė. Pagal normatyvus man reikėjo surinkti 14 taškų, o surinkau 30. Smagu buvo ir pačiai save įvertinti.
– Koks turi būti bausmių vykdymo įstaigos vadovas?
– Pirmiausia jis turi mokėti bendrauti su žmonėmis. Kai dirbau personalo vadove, supratau, kad nieko nėra baisiau, kai vadovas, nors ir profesionalas, bet visiškai nemoka bendrauti su žmonėmis. O žmonių čia yra daug ir įvairių: apie 200 darbuotojų ir 400 nuteistųjų. Sprendžiant problemas būtina apčiuopti, ką žmogus gali ir ko negali, kokius darbus kuriam geriau skirti. Vienam vaikas gimsta, kitam nelaimė atsitinka – tą taip pat reikia pastebėti.
– Ar moterims priskiriamos savybės: intuicija, kruopštumas – padės jūsų darbe?
– Taip, jos gali padėti, bet žmonės skirtingi. Per savo darbo praktiką esu sutikusi vyrų, puikiai intuityviai jaučiančių situaciją. Tai yra labai subjektyvu.
– Ar padeda moteriškumas. Galbūt? Visi bando kažkaip kitaip bendrauti, šypsotis. Juk ir gatvėje, kai prie automobilio vairo sėdinti moteris žaviai nusišypso ir paprašo praleisti, mažai kas atsispiria moteriškumui. Gal ir čia padės šypsena, mokėjimas bendrauti. Žinoma, jokiu būdu neišskirčiau lyties pranašumo.
– Kaip jus priėmė KTI dirbantys nuteistieji? Su jais, ko gero, jau teko bendrauti?
– Bendrauti teko labai nedaug, bet su kai kuriais kalbėjausi. Jie buvo mandagūs – pasisveikina, pasitempia, atsistoja. Nežinau, ar jie taip elgsis visada. Žinau, kad čia gera, tvarkinga įstaiga. Moteriškumas neturėtų trukdyti. Kai ateina moteris, vyrai nori nenori pasitempia.
– KTI buvo sukrėtęs pabėgimas. Vėliau pripažinta, kad tai įvyko dėl prižiūrėtojo neapdairumo. Tiesa, bėglys netrukus buvo sulaikytas ir dar kartą mėgino pasprukti iš laisvės atėmimo vietos įstaigos. Nesibaiminate tokių atvejų?
– Lietuvoje už pabėgimus baudžiama. Yra šalių, kurios nėra net numačiusios atsakomybės už pabėgimus. KTI gera apsaugos sistema. Žmogaus laisvės troškimas iš principo yra natūralus, bet koks tikslas bėgti? Bėglys apsunkina savo padėtį.
– Turėjote pateikti komisijai savo veiklos programą. Ką keisite KTI?
– Planų yra daug. Kalbu su kiekvieno skyriaus atstovais, prašau, kad pagalvotų, kaip vieną ar kitą mano idėją galima būtų įgyvendinti. Nemėgstu tuščiažodžiauti. Kai idėjos bus įgyvendintos, visi pamatys.
– Tai kol kas galite kalbėti tik apie gėles?
– (Juokiasi.) Net ir vyrai, mano labai šaunūs pavaduotojai, pritarė man ir sakė, kad norėtų, jog gėlių įstaigoje būtų daugiau. Gėlės suteiks šiokio tokio jaukumo, šilumos šiai griežtai įstaigai.
Dirbo su vaikais
Naujoji KTI direktore baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijo matematikos mokytojos specialybę. Dirbo mokytoja. Turėjo auklėjamąją klasę. „Man labai patiko, nes iš karto mačiau rezultatą – vaikų akis. Tai labai svarbu“, – į prisiminimus nuklydo Ž.Mikėnaitė.
Mokytoja Ž.Mikėnaitė dirbo neilgai. Pabaigusi matematikos studijas moteris jautė, kad dar kažko trūksta, susidomėjo teisės mokslais. Netrukus ją pakvietė dirbti nepilnamečių inspektore. Taip pedagogė pradėjo dirbti Šiaulių policijos Gubernijos nuovadoje Nepilnamečių reikalų jaunesniąja inspektore.
„Buvo labai įdomu. Dirbome su mokyklomis prevencinį darbą, penktadieniais važinėjome po diskotekas“, – pirmąją darbo policijoje patirtį prisiminė direktorė.
Po to Ž.Mikėnaitė buvo perkelta į Šiaulių vyriausiąjį policijos komisariatą. Ten dirbo nuovadų vadovavimo poskyryje. Iš čia – karjeros šuolis į Vilnių nepilnamečių skyrių. Didžiuliu išbandymu direktorė laiko periodą, kai būdama 30-ies tapo Vilniaus apskrities savivaldybių policijos komisare-inspektore.
„Vadovavau vyrams, bet buvo ir moterų. Man tada tebuvo 30 metų. Teko patirti šiokių tokių išbandymų, bet įdomu. Iššūkiai visada įdomu“, – drąsiai dėstė naujoji KTI direktorė. Paskutinioji Ž.Mikėnaitės darbovietė – Kalėjimų departamento Personalo skyriaus vadovė.
Kilmingos šaknys
Ž.Mikėnaitė gimė ir augo Šiauliuose. Kai paliko tą miestą, jai buvo 29-eri. „Visiems labai mėgstu pasakoti apie savo senelius. Senelis kilęs iš kunigaikščių Beržanskių- Gediminaičių giminės. Turiu atsišvietusi metraštį, kuris yra Mažvydo bibliotekoje, ten aprašyta visa ta linija“, – ir taip šiltas direktorės bendravimas, atrodo, įgavo aksominį atspalvį.
Seneliai buvo smetoniniai mokytojai. Prie Salantų, Imbarės kaime, buvo vokiško tipo raudonų plytų namas. Viename gale buvo mokykla, o kitame gyveno Ž.Mikėnaitės seneliai. Senoviški baldai, senelių mokėjimas bendrauti su anūkais giliai įsirėžė direktorės atmintyje.
Apie šeimą – santūriai
Mokyklą Ž.Mikėnaitė baigė aukso medaliu. Buvo aktyvi visur – lankė turistų ir gidų būrelius, dažnai važiuodavo į ekskursijas. Šiauliuose po studijų pasiliko dėl šeimos. Tėtis susirgo širdies liga. Jis mirė, kai būsimai KTI direktorei buvo 25-eri. Mamą vėžys pasiglemžė prieš ketverius. Ž.Mikėnaitė neslėpė sunkiai išgyvenusi šią netektį, nes su mama buvo labai artimos.
„O dabar turiu nuostabią dukrytę, kuria labai džiaugiasi“, – galvos linktelėjimu Ž.Mikėnaitė padėjo tašką pasakodama apie savo mylimiausius žmones. Atsarga gėdos nedaro. Atvirumas užimant represinės struktūros vadovės pareigas gali pakenkti.
Vadovė, ir dar tokios įstaigos, namuose turėtų būti savotiška dovanėlė? „Ne. Namuose leidžiu man vadovauti. Man taip gera, kai už mane viską sugalvoja, o man reikia tik padaryti, arba net ir to nereikia. Namuose stengiuosi būti visiška priešingybė“, – tikino Ž.Mikėnaitė.
Važinės iš Vilniaus
KTI direktorė pripažino – jos darbas įtemptas, tačiau tuoj pat retoriškai paklausė: „O kur nėra tos įtampos?“
Miškas, kelionės, bendravimas su draugais. „Turiu merginų būrelį. Juokais vadinamės „pelės“. Susitinkame ir kalbamės apie viską – grožį, meną, einame į spektaklius, parodas, lankome kino festivalius. „Pelių“ sutikimas Vilniuje garantuotas“, – lyg tarp mūsų, mergaičių, prašneko Kaune dar neketinanti apsigyventi moteris.
Per visą pokalbį naujoji direktorė tryško energija, negailėjo samprotavimų apie įvairius gyvenimo patyrimus, atviravo. „Aš neturiu ko slėpti. O gal dar nenusvilau“, – nusikvatojo Ž.Mikėnaitė. Čia pat surimtėjo. „Yra keletas žmonių, kuriems esu dėkinga už tai, kokia esu. O parašytumėte apie juos?“ – nepatikliai žvilgtelėjo.
Šiauliuose Ž.Mikėnaitė sutiko komisarę Janiną Keserauskienę – sąžiningumo, teisingumo pavyzdį. Dabar teisėjas Alfredas Vilbikas kažkada dar pradedančiai policininkei negailėjo skirti laiko ir mokyti.
A.Vilbikas buvo komisaras. Nagrinėjant pareiškimą, jis rado laiko važiuoti su Ž.Mikėnaite į Radviliškį ir parodyti, kaip viskas turi būti tiriama. Bausmių vykdymo sistemoje KTI direktorės mokytojas – profesorius Gintaras Švedas.
„Nedaug tokių mokytojų, kurie skirtų šitiek laiko mokiniui. Tai, manau, Dievo dovana. Kad aš šiandien čia (KTI – red. past.), turiu būt dėkinga tiems žmonėms“, – pagarbiai kalbėjo direktorė.
