Tėvas Vladimiras Rinkevičius juokais save vadina Liepkalnio kapinių viršininku. Daugiau nei du dešimtmečius Palaimintosios Eufrosinijos Polockietės cerkvėje dirbantis dvasininkas sako, kad Liepkalnio kapinės lyg visų Vilniaus rusų gyvenimo atspindys.

Puoselėja lietuviškas tradicijas

Palaimintosios Eufrosinijos Polockietės cerkvė stovi daugiau nei 8 ha kapinėse. Šis mirusiųjų miestas tėvui Vladimirui tapo beveik savas. Iš pradžių nelabai kalbus, paėjęs kelis šimtus metrų kapinių takeliais jis atsiveria. Pamažu pavyksta sužinoti visas paslaptis – pamatyti seniausią paminklą, prieštaringai vertinamą koplyčią ir sužinoti, kodėl čia, pas stačiatikius, taip dažnai užsuka lenkų turistai.

„Aš daug metų čia dirbu. Apie kitas Vilniaus vietas net nežinočiau, ką kalbėti. Yra daug gražių vietų, bet aš tarsi suaugęs su kapinėmis, daugiausia apie jas žinau. Vilniaus senamiestis man gražus. Markučiai įdomūs. Bet į tas vietas galiu pažvelgti mėgėjo, diletanto akimis. O čia visai kas kita“, – dėstė tėvas Vladimiras. Todėl abipusiu sutarimu nusprendžiame pasivaikščioti kapinėse ir nė neužsukti į miestą.

„Ateina žmonės į kapines, kartais klausia, ar mums Rusija nepadeda, ar gauname kokios pagalbos. Kokia pagalba? Mes čia gyvename, tvarkomės patys. Juk tai mūsų. Atvažiuoja žmonės, ką jie pamato? Čia juk mūsų artimieji palaidoti ir patys jais turime pasirūpinti. Kai kas nors mato, kad čia netvarkinga, pirmiausia pagalvoja apie tai, kokia žema mūsų kultūra“, – svarstė pašnekovas.

Tai, kad kapinės – stačiatikių, galbūt byloja tik du dalykai – būdingi stačiatikiams kryžiai ir vyraujantys užrašai kirilica. Visa kita – vietos tradicijų atspindys: gėlytės ant kapų, tokie pat kaip ir Rasų kapinėse paminklai.

„Žmonės net mirusiųjų pagerbti ateina lapkričio 1 d., nors tai katalikų šventė. Tačiau Vėlinės – išeiginė diena, matyt, mato kaimynus einant ir patys ateina, tvarkosi. O dėl paminklų viskas paprasta. Turbūt nesate matę tokių skelbimų: “gaminu paminklus stačiatikiams„. Paminklai visiems vieni, jų forma – daugiau mados nei religijos reikalas“, – aiškino dvasininkas.

Netrūksta lenkiškų pavardžių

Vaikštant po kapines į akis krinta antkapių užrašai lenkų kalba. Pasitaiko ir sulietuvintų rusiškų pavardžių. Jos, pasak mūsų kapinių gido, – sovietinio paveldo ženklas. Tuomet nebuvo kreipiama dėmesio į žmogaus religinius įsitikinimus. O ir patys žmonės tapo kitokie – išsitrynė religinė takoskyra.

„Tada net mūsų kapinės, kurios šiaip vadinasi Eufrosinijos Polockietės vardu, taip nebuvo vadinamos. Jas vadino Liepkalnio kapinėmis, o vienu metu tiesiog kapinėmis numeris 7. Čia buvo laidojami ne tik stačiatikiai, bet dažniausiai gyvenantys netoli – ir katalikai, ir ateistai. Žmonės, nenusistatę prieš stačiatikius, neprieštaravo po mirties amžinojo poilsio atgulti šiose kapinėse“, – senus laikus prisiminė kapinių viršininkas.

Seniausias paminklas – geležinė dėžė

„O štai čia seniausias paminklas, kurį pavyko rasti šiose kapinėse. jis pastatytas 1827-aisiais. Yra dar vienas – 1812-ųjų, bet jis iš kitų kapinių vėliau atvežtas, o šitas autentiškas“, – tėvas Vladimiras parodė pirštu į keistą metalinę dėžę, ant kurios „stogo“ puikuojasi geležinis kryžius.

Smalsiai tyrinėjame laiko neišdildytus užrašus. Iš vienos pusės pateiktas užrašas skelbia: „Gubernijos sekretorius Nikolajus Filipovičius gyveno 38 metus, mirė 1827 metų kovo 19 dieną“. Kitoje pusėje rašoma toliau: „Nuliūdusių žmonų Mauros Filevskajos ir Viktorijos Filipovič paskutinė pareiga.“

Nejaugi tuometėje patriarchalinėje visuomenėje, kur apie skyrybas nebuvo įmanoma net pagalvoti, velionis turėjo dvi žmonas?

Sulaukęs klausimo šventikas taip pat susimąsto. Prisipažįsta, kad į šią detalę jis iki šiol nebuvo atkreipęs dėmesio. Tačiau po poros minučių pratęsus paminklo tyrimą atsakymas paaiškėjo savaime. Pasirodo, tuo pačiu antkapiu paženklinti dviejų velionių kapai. Moterys, matyt, stokojo finansų ir tiesiog susimetė bendram antkapiui.

„Gal paminklai tuomet buvo brangūs, o gal tie žmonės buvo kokie draugai ar giminės“, – svarstė V.Rinkevičius.

Mecenatų yra ir dabar

Įrašai apie Liepkalnyje įsikūrusias kapines siekia XIX a. pradžią. Tačiau, kaip pasakojo tėvas Vladimiras, pirmieji stačiatikiai čia buvo palaidoti dar 1796 m. Vėliau kapinės plėtėsi. Vietos rusų pirklio Tichono Zaicevo lėšomis nekropolis buvo aptvertas mūrine tvora. 1838 m. tas pats mecenatas rėmė Eufrosinijos Polockietės cerkvės statybas, o po kelerių metų kapinių teritorijoje iškilo jo vardu pavadinta koplyčia, kuri kaip atskira cerkvė veikė net ir po Antrojo pasaulinio karo.

„Vėliau atėjo valdžios atstovai ir sako, ar ne per gerai jums dvi cerkvės viena šalia kitos. Rinkitės, kurią norite. Aišku, sutikome, kad koplyčia būtų uždaryta. Tuomet joje buvo įkurtas sandėlis“, – istorinius faktus dėliojo pašnekovas.

Dabar koplyčia sugrąžinta tikintiesiems – joje lankėsi ir meldėsi Rusijos patriarchas Aleksejus II. „Atidarėme čia laidojimo namus. Aišku, koplyčią reiktų vėl tvarkyti, dažai nusilupę nuo stogo. Kapitalinę renovaciją čia pastarąjį kartą 1935 m. lenkai atliko. Dabar mums aukoja rėmėjai, lankytojai. Ačiū jiems“, – kalbėjo dvasiškis.

Iš tiesų, kaip ir XIX a., šiandien stačiatikius remia privatus verslas. Viena gelžbetonio gamykla kasmet aukoja dalį savo gaminių takeliams tiesti, kiti neša aukas koplyčių, cerkvių sienoms restauruoti. Eidamas pro šalį dvasininkas šnekteli su cerkvės sieną dažančiu pagyvenusiu vyriškiu.

„Jis irgi mūsų savanoris, žmogus ir pinigais, ir savo darbu padeda“, – paaiškino tėvas Vladimiras.

Užklysta lenkų turistai

Akivaizdu, kad šios kapinės savotiškos stačiatikių Rasos. Tik čia nėra palaidota tiek iškilių asmenybių, kiek Rasose. Bet vis dėlto ir čionai neretai atkeliauja turistų iš užsienio.

„Dažniausiai apsilanko lenkai. Bet ne iš didelės meilės stačiatikiams. Tiesiog klaida žemėlapiuose įsivėlusi. Kažkodėl mūsų kapinės pažymėtos kaip Rasų kapinių tęsinys, tai žmonės, einantys į Rasas, ateina ir čia“, – lenkų turistų nuotykius nupasakojo pašnekovas.

„O šiaip atvažiuoja ir daugiau užsieniečių, savo giminių ieško. Štai generolo Aleksandro Losevo palikuonis iš Suomijos atvyko su vertėju. Pasidžiaugė, kad rado sutvarkytą kapą. Pasvarstė, kad ir pats nieko prieš būtų čia palaidotas, pasižvalgė ir išvažiavo“, – kalbėjo V.Rinkevičius.

Pasak pašnekovo, būta ir daugiau iškilių mirusiųjų giminaičių iš tolimų kraštų, vienas net iš JAV atvažiavo. Bet visi jie, įsiamžinę prie garsių protėvių kapo, išvažiavo ir vargu ar grįš.

Renovuoja Georgijaus koplyčią

Vaikščiodami po kapines su tėvu Vladimiru užklupome ir statybininkus, besidarbuojančius prie memorialo Antrojo pasaulinio karo metais žuvusiems rusų kariams. Finansavimą memorialui sutvarkyti skyrė Rusijos ambasada, o štai už keliasdešimt metrų ant kalno stūksanti koplytėlė tokio dėmesio nesulaukė.

„Čia labai kontroversiškas memorialas, skirtas kariams, kurie žuvo malšindami 1861 m. sukilimą Vilniuje. Gal todėl niekas ir nerestauruoja. Skirs pinigų, iškart prasidės kalbos apie tautinės nesantaikos kurstymą“, – gūžčiojo pečiais pašnekovas.

Kadaise koplyčioje degė amžinoji ugnis, kabėjo šv. Georgijaus ikona. Pastarąjį kartą koplyčia užfiksuota tvarkinga XIX a. pabaigoje. Būtent pagal to meto piešinį bus bandoma atkurti duris, kurios nežinia kada pradingo, o įėjimas į koplyčią buvo tiesiog užmūrytas.

„Kažkas netgi bandė įsilaužti į vidų, pramušė skylę. Matyt, manė, kad viduje kas nors yra. Bet nieko. Dabar su tikinčiųjų pagalba po truputį tvarkomės, atstatėme kolonas, kurios buvo sunykusios. Duos Dievas, ir vidų sutvarkysime“, – apibendrino tėvas Vladimiras.

Palaimintosios Eufrosinijos Polockietės (Liepkalnio) stačiatikių kapinės

1796 m. užfiksuoti pirmieji stačiatikių kapai.

1838 m. T.Zaicevo lėšomis pagal Nikolajaus Čiagino projektą buvo pastatyta Palaimintosios Eufrosinijos Polockietės cerkvė, kapinėms prigijo jos vardas.

Nuo 1944 m. kapinės vadinamos Liepkalnio vardu.

Kapinėse palaidoti žymus vilniečiai:

Kapinių mecenatas T.Zaicevas, skulptorius Juozapas Horbacevičius, poetas, istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Pavelas Kukolnikas, folkloristas Jakovas Golovackis, dailininkas, Vilniaus piešimo mokyklos vadovas Ivanas Trutnevas.