Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Halė kilo ant patriotizmo pamatų
2011-07-11
Virginija Skučaitė
Artėjant Europos vyrų krepšinio čempionatui "Kauno diena" savo skaitytojams siūlo rašinių ciklą apie tai, kaip Kaunas tapo krepšinio lopšiu. Pirmasis rašinys – apie didžiausios Europoje sporto halės statybą.
Šlovingas puslapis
Didžiausia Europoje sporto halė Kaune buvo pastatyta per rekordiškai trumpą laiką – pusę metų.
Atvertus vieną šlovingiausių Kauno istorijos puslapių matyti, koks susitelkimas, ryžtas ir patriotizmas buvo užvaldęs žmones.
Juos suvienijo tai, kas nesiliovė vienyti iki šiandien, – krepšinis. Noras laimėti ir įrodyti: mes nepasiduodame.
Žmonės pirko obligacijas
Po Lietuvos krepšininkų pergalės 1937 m. Rygoje vykusiame Europos čempionate kauniečiai džiaugsmingai sutiko nugalėtojus Kauno geležinkelio stotyje. Žmonių jūra bangavo visame krepšininkų kelyje iki Kūno kultūros rūmų (dabar – Lietuvos kūno kultūros akademija). Į rūmus žmonės krepšinio didvyrius įnešė ant rankų.
Ši Lietuvos krepšininkų pergalė lėmė tai, kad ano meto Tarptautinė krepšinio federacija pasiūlė 1938 m. trečiąsias Europos krepšinio pirmenybes surengti mūsų šalyje. Štai tuomet, likus metams iki naujojo čempionato, susirūpinta Kaune pastatyti erdvius sporto rūmus, kurių iki tol nebuvo.
Didžiausias visų rūpestis buvo lėšos. Spręsdami šią problemą Lietuvos kūno kultūros rūmai išleido obligacijas, kurias įsigydami Lietuvos gyventojai padengė daugiau kaip pusę visų išlaidų.
Kauno halės projektavimo ir statybos darbai anuomet, kaip rašoma knygoje "Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis" (autoriai Vidas Mačiulis ir Vytautas Gudelis), kainavo 400 tūkst. litų. Apie 180 tūkst. litų šiai statybai skyrė Lietuvos Vyriausybė.
Rangovus paskyrė visuomenė
Pirmą kartą lietuviai pasiryžo per trumpą laiką – viso labo per pusmetį pastatyti nebrangią, bet erdvią ir tuo laiku techniškai labai sudėtingą sporto areną. Ją suprojektavo Anatolijus Rozenbliumas, kuris, anot kauniečio muziejininko Arvydo Jakšto, dalyvavo projektuojant Centrinio pašto rūmus, Karininkų ramovę ir daugybę kitų reikšmingų pastatų.
A.Rozenbliumas maždaug per pusantro mėnesio parengė unikalų didžiausios Europoje sporto halės projektą, nors atskirų mazgų ir detalių brėžinius statybininkai gaudavo jau pradėję darbus. Halės statyba startavo 1938 m. gruodžio 4 d.
Knygoje "Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis" minimas Pranas Dėdelė, kurio tėvas buvo vienas iš sporto halės statybos rangovų.
Anot P.Dėdelės, 1938 m. buvo surengtos varžytinės tarp penkių ar šešių rangovų, kuris pigiau pastatytų sporto halę. Laimėjo anuomet žinomas statybininkas G.Ilgovskis, tačiau, visuomenei reikalaujant, statybos rangovais tapo lietuviai P.Dėdelė ir K.Brunius.
Dirbo spiginant šalčiui
"Ano meto masteliu tai buvo milžiniška statyba, kurioje kasdien dirbo apie 300 darbininkų po 14–16 valandų, gaudami po 1,2 lito už valandą. Kai halei buvo ieškoma po 12 tonų sveriančių plieno arkų gamintojų Sovietų Sąjungoje, ši atsisakė užsakymo. Tuomet arkų ieškota kitose užsienio šalyse. Arkos dalimis atkeliavo geležinkeliu iš Lenkijos. Noriu pabrėžti – per visą šią įtemptą statybą nebuvo nė vieno nelaimingo atsitikimo", – teigė A.Jakštas.
Žiema, kai vyko statyba, buvo labai šalta. Halės pamatai buvo betonuojami spiginant didesniam nei 20 laipsnių šalčiui. Todėl betonavimo vietos buvo apdengiamos, o žemė šildoma karštu vandeniu. Išlieti betoniniai pamatai net iki šešių metrų gylyje buvo šildomi specialiais įrenginiais.
Gavo nemokamus bilietus
Betonuotojus statybos aikštelėje pakeitusiems šaltkalviams vadovavo patyręs meistras Juozas Paškevičius, turėjęs savo dirbtuves ir dirbęs svarbiose Lietuvos statybose.
Kaune gyvenantis jo sūnus Rimas prisimena: "Tėvas ėmėsi šio nepaprasto darbo todėl, kad to reikalavo jo, lietuvio meistro, pareiga – visi halės statytojai buvo pasiryžę įrodyti Europai, kad didžiulėse, techniškai sudėtingose statybose lietuviai gali dirbti ir be užsieniečių pagalbos. Jie tai su kaupu įrodė ir teturėjo vieną troškimą – pamatyti lietuvių krepšininkų triumfą naujoje sporto halėje", – pasakojo R.Paškevičius.
Visi halės statytojai gavo nemokamus bilietus į būsimą Europos krepšinio čempionatą.
Paromis negrįždavo namo
R.Paškevičius prisimena, kad per visą statybos laiką kasdien nešdavo tėvui namuose paruoštus pietus.
"Kai statybos terminai artėjo į pabaigą, tėvas nebegrįždavo į namus net ir naktimis, nes montavimo darbai vyko be pertraukos visą parą, trimis pamainomis. Tėtis, kuriam tada buvo 33-eji, nakvodavo kontorėlėje prie statybos. Norėčiau priminti, kad jis vadovavo pirmą kartą Lietuvoje atliekamiems tokios didžiulės apimties metalo konstrukcijų gamybos ir montavimo darbams. Jis pasitelkė pusantro šimto geriausių šaltkalvių, pats atliko tiksliausius metalo konstrukcijų gamybos ir jų montavimo skaičiavimus, nepadaręs nė milimetro paklaidos", – pasakojo R.Paškevičius.
Ne veltui pašnekovo tėvas J.Paškevičius buvo pirmas šios statybos darbininkas, apdovanotas Darbo žvaigždės aukso medaliu, o visa statyba tapo istoriniu pavyzdžiu, kaip galima pasiaukojamai dirbti dėl Lietuvos ir krepšinio.
