Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Bandymas gyventi lietuviškai
2009-02-14
Aušra Garnienė
Pirk prekę lietuvišką. Ar įmanoma šiais laikais laikytis šio šūkio net itin patriotiškai nusiteikusiems lietuviams? "Kauno dienos" žurnalistė pateikia savo dienoraštį, kurį kasdien pildė savo pabrėžtinai tautiškos kasdienybės įspūdžiais.
"Lietuvis turi taupyti ir apdairiai pirkti tik lietuviškas prekes", – prieš savaitę pareiškė premjeras Andrius Kubilius. Kažkur girdėta? Kažkada Lietuvos pramonininkų konfederacija lietuviškų prekių mugei buvo sugalvojusi pavadinimą "Pirk prekę lietuvišką". Nesvarbu. Aš ir mano penkių asmenų šeima bandysime gyventi patriotinių jausmų vedami. Juo labiau kad Valstybės atkūrimo diena – čia pat.
Vasario 6 d.
Valgau žuvį. Kolegė iš kavinukės parnešė. Ta žuvis tikriausiai neplaukiojo Lietuvos ežeruose. Morkos greičiausiai lenkiškos arba olandiškos. Burokėliai? Tų ir Lietuvoje užauga, tikėtina, kad mūsų žemelė juos subrandino. Na, dėl bulvių neabejoju. Nors kilo iš Amerikos, bet jos jau tokiu lietuvio tapatybės simboliu tapo...
Kaimynas pavaišino saldainiais. Tegul drįsta į mane kas nors mesti akmenį, jeigu lietuviški neskanūs. Su malonumu čiaumoju "Raudonąją aguoną".
Penktadienio vakarienės ritualas jau kelis mėnesius tas pats – vaikai baisiai nori pieniškos sriubos. Pienas – lietuviškas. Ne iš miltelių, kaip kartais pasitaiko. Pagalvoju, kad čia ir mano tėvukų karvytės savo indėlį įnešė... Sriuba su makaronais. Makaronai – itališki. Tiesiog vaikai juos labiausiai mėgsta. Dar kelios riekės duonos su sviestu. Šita produkcija irgi lietuviška. Pasijuntu beveik patriotė.
Tas jausmas dar labiau sustiprėja gulant į lovą – patalynė pirkta iš "Alytaus tekstilės". Pirkčiau ir dar, tik tos tekstilės jau nebėr.
Vasario 7 d.
Palaimingas šeštadienio rytas, kai niekur nereikia skubėti ir nosiai mielas kavos kvapas pasklinda po namus. Deja, kavos pupelės Lietuvoje neauga.
Nueinu į vonią. Dantų pasta, šampūnas, muilas, kremas, dezodorantas ir kiti moteriški daikčiukai – lietuvybės nė kvapo. Tik vanduo kažkur iš Kauno požemių. Visai neblogas, net geriam jį tiesiai iš krano.
Pietūs šiandien lengvi, nes vakare bus svečių, sočiau ir pakramsnosime. Pietums – žuvienė, kelios riekelės batono. Žuvis ir vėl nelietuviška. Bulvės, morkos – savo, iš tėvų ūkio, be jokių trąšų, tik mėšliuko kvapo uosčiusios. Žiupsnelis prieskonių, saujelė kruopų. Atrodo gana lietuviškai, nors pipirai augo kokioj nors Indijoje.
Draugai užgriūva į svečius su visu maišu lauktuvių. Sako, norėjo pirkti alkoholio ir labai nustebo, kad Lietuvoje gamintos produkcijos kaina gerokai didesnė negu pasaulinio garso vardą turinčio viskio butelis. Pavyzdys: "Stumbro" degtinė su stumbražole kainuoja beveik 28 litus, o tokios pat talpos "Burbono" viskis – 22 litus. Ragaujame "stumbrinę" ir svarstome, ar ta žolė butelyje tikra.
Skanaudami pyragą vėl spėliojame, kiek jame lietuviškumo. Rankos, jį kepusios, greičiausiai lietuvių, nes kinai, ukrainiečiai, baltarusiai ar turkai mažai darbo vietų mūsų krašte užėmę. O sudėtinės dalys kelia abejonių. Daug jų gali būti internacionalinės kilmės.
Pelėsinis sūris ant stalo – prancūzų išmislas, pagamintas Lenkijoje. Sultys iš kažkokių vaisių kažkokio koncentrato. Toli toli nuo mūsų. Rūkytos kiaulių ausys – supakuotos Lietuvoje. O kur jos augo ir bėgiojo, jau nesigiliname.
Vaikai šlamščia vieną po kito apelsinus. "Reikia atsivalgyti, kol išpardavimas", – nusijuokia draugė. Ir papasakoja istoriją, kaip parduotuvėje bandė įsigyti lietuviškų obuolių. Pagal etiketes moteris atsirinko, kad kažkurioje lentynoje jų turėtų būti. Kaina 1,49 Lt. Paieška užtruko. Vaškinius kamuolius primenantys raudonskruosčiai buvo beviltiškai užgožę paprastuosius lietuviškuosius. Pasirodė, kad jie nukišti į pačią tolimiausią lentyną. Prie kasos paaiškėjo – ant maišelio nėra jokio žymėjimo. Kasininkė bėgo į kitą salės galą ieškoti, kaip juos įmušti į kasą. "Obuoliai tikrai buvo puikūs, bet pastangos norint jų įsigyti tikrai neadekvačios", – atsidūsta draugė.
Mėgaujamės tikra lietuviška vakariene. Vyras pagamino puikų troškinį su daržovėmis. Mėsytė prieš porą mėnesių kriuksėjo viename Žemaitijos tvartų. Bulvės – iš to gerojo ūkio be chemikalų ir trąšų. Agurkėliai – iš mamos daržo, jos pačios marinuoti. Aišku, visur neapsieita be nelietuviškų prieskonių ir kitokių priedų, bet pagrindiniai ingredientai, be abejonės, savi. Svarstome, kiek tai galėtų kainuoti. "Tai neįkainojama", – iškilmingai pareiškia mano antroji pusė. Ir jis visiškai teisus.
Vasario 8 d.
Vaikai valgo sausus pusryčius su pienu. Perku tuos traškančius daiktus, kuriuos gamina Lietuvoje. Gaila, kad kaimas ir savos karvės toli. Pieno mūsų šeimai reikia daug. Perkam, lietuvišką. Ir ne tą, kuris gali pusę metų šaldytuve stovėti.
Pas mus nakvojo draugų šeima. Dabar vyrai sugalvoja, kad reikėtų gurkštelėti alaus. Jį pirko lietuvišką, nors sako, kad čekiškas pigesnis.
Įdedu draugės vaikams lauktuvių – savo virtos uogienės. Iš savo sodo uogų, su pačiu paprasčiausiu Panevėžyje gamintu cukrum. Niekada nesigundžiau tuo neva specialiai uogienėms skirtu saldžiu daiktu su visokiais tirštikliais.
Mojuojame išvažiuojantiems svečiams. Laikas atsipūsti. Sėdu prie savo mėgstamo užsiėmimo – imu siuvinėti tautinius marškinius vyrui pagal XIX a. pavyzdį. Baltas medvilninis audeklas pirktas iš tos pačios jau nebesančios "Alytaus tekstilės". Siūlai siuvinėti – vokiški. O marškiniai bus tikro žemaičio.
Mėgstu iš vakaro susiruošti rytdienai. Spintoje ieškau, kuo apsirengti. Užduotis savaitę gyventi su mintimi vien apie lietuviškus produktus įkyriai persekioja. Prisimenu, kaip, įsigijusi palaidinę dėvėtų drabužių parduotuvėje etiketėje radau užrašą: "Made in Lithuania". Nors paprastai lietuvių siuvėjų rankų išglamonėti skudurėliai būna paženklinti užsieninių firmų ženklais. Bet visas kitas mano garderobas Lietuva tikrai nekvepia.
Vasario 9 d.
Šiandien bandysiu nieko nepirkti. Pietums įsidėjau lietuviškos duonos su grūdais, užsiplikysiu čiobrelių arbatos, juos vasarą rinkau prie Neries. Po sotaus savaitgalio bus baisiai lietuviška. Tiesa, pyliau kuro į automobilį. Paties paprasčiausio, neekologiško ir, aišku, nelietuviško.
Ir laikraštį varčiau. "Kauno dieną", Lietuvoje surašytą, sumaketuotą ir išspausdintą. "Natur produkt", – būtų galima pasakyti. Bet popierius – tai iš Švedijos.
Suvalgiau lietuvišką obuolį. Kolegė garaže laiko savo sode užaugintus. Ir vašku bei kitokiais baisiais kvapais netrenkia. Mmmmm, sutirpo burnoj.
Vasario 10 d.
Valio, vakar pavyko tikrai nieko nepirkti! Labai jau lietuviškai diena praėjo.
Šįryt paskambino draugė. Beveik metus nesimatėme, eisime kartu papietauti. Po kelių minučių gaunu jos žinutę: "Gal neturi medaus, atvežčiau." Mandagiai padėkoju. Dar rudenį gavau dovanų trilitrinį stiklainį. Tiek daug nesuvalgome. Negi imsi tik dėl to, kad duoda. Nors jos medus geras, vyras bites prižiūri. Geros rankos, ir medus skanus.
Pietūs standartiniai. Tik nežinia, kiek jų sudedamųjų dalių lietuviškos kilmės. Kai gamini pats, produktus renkiesi, o čia valgai tai, ką duoda. Salotos, vištiena. Spėju – Lietuvos kvapo juose mažai. Vyras pasakojo, kaip sunkvežimių vairuotojai atveža šaldytą vištieną velniai žino iš kur. Sušaldytus didžiulius gabalus kapoja kirviu ir pardavinėja. Kilogramas kainuoja vos kelis litus. Žmonės perka ir valgo. Maniškis nesusigundė. Gerbiu jį už tai. Nors tikriausiai tokios pat mėsytės kartais perkame prekybos centruose.
Baigėsi vaiko sauskelnės. Ką dabar daryti? Lietuvoje tokio daikto negamina. Bent jau negirdėjau apie tai. Lietuvės vaikus su marlinėmis palomis augindavo. Tiek to, neeksperimentuosiu ir šįkart paminsiu savo patriotines ambicijas. Sauskelnės pagamintos Čekijoje.
Katinėlis susirgo. Važiuojame pas pažįstamą veterinarijos gydytoją. "Reikės operuoti", – nuskamba kaip nuosprendis. Reikalas užtrunka, tad einame gerti arbatos. Namie kaip zoologijos sode – iguanos, katės, šuo. Gydytojo sūnus baisiai nori parodyti, kaip ėda iguana. Iš šaldiklio ištraukia maišelį. "Reikia pašildyti", – perspėja mama. Į lėkštutę sudedame didžiulį žiogą ir du kurklius. "Iš kur gaunate?" – klausiu. "Vasarą pievose prisigaudome", – šyptelėja moteris. Šyptelėju ir aš: lietuviška "produkcija".
Vasario 11 d.
Po ilgoko tramdymosi nieko nepirkti buvau priversta papildyti būtiniausių produktų atsargas.
Pradėjau nuo batono ir duonos. Perku lietuviškus kepinius, bet niekada nesusimąsčiau, kiek juose visokių labai nelietuviškų priedų.
Vaikai mėgsta obuolius. Šią žeimą išbandžiau lenkiškus, patiko. Juos ir perku, nors buvo lietuviškų. Juk neparagausi, o katės maiše pirkti nesinori. Juolab kad lietuviškų kaina – beveik litu už kilogramą didesnė.
Silkė Lietuvoj neužauga, bet čia ją paruošia ir supakuoja. Vis šis tas, darbo vietos lietuviams.
Kiaušiniai pagal visus žymėjimo kodus lietuviški. Esu linkusi patikėti.
Jau gerokai pabodo ekologiška kaimiška kiaulė. Racionui paįvairinti griebiuosi vištos. Labiausiai nustebina užrašas lentelėje prie vištienos: AB "Vilniaus paukštynas", Lenkija. Iš pradžių šyptelėju: "Wilno našo." Pasiimu tą, prie kurios užrašyta tik AB "Vilniaus paukštynas". "Lenkijos" etiketėje nėra.
Pieno produktų skyriuje mano simpatijos skirtos tik lietuviškiems produktams. Pienas, sviestas, varškė ir varškės sūris, glaistyti sūreliai. Perku tai, ką jau gerai žinau ir etiketes ne kartą skaičiau.
Didysis metų išpardavimas gundo. Dukra randa pusbačius už 20 litų. Kai tokia kaina, negaila "paišlaidauti". Kilmės šalis – Kinija. Lietuviai vaikiškos avalynės, deja, negamina.
Namie sudėlioju viską į vietas. Virtuvinės spintelės gamintos Lietuvoje. Šaldytuvas lyg ir vokiškas, bet tikriausiai surinktas Kinijoje ar Turkijoje. Stalas – mano senelio rankų darbas, menantis Antrąjį pasaulinį karą. Dubenėlis obuoliams – iš lietuviškos obels, kurią savo dirbtuvėse ilgai glostė draugas, medžio drožėjas. Tiesa, dar mėsą ant jo padovanotos medinės lentelės pjaustome, uogienę virdama maišau jo išskobtu šaukštu. Džiaugiuosi: kiek daug savos Lietuvos mano virtuvėje.
Vasario 12 d.
Pietums renkuosi lietuvišką sriubą ir lenkiškus obuolius. Lietuviškų tiesiog nebuvo kioskelyje, kuriame nuolat perku vaisius.
Su vyru švenčiame mums abiem labai svarbią sukaktį. Žinau, kad pamaloninsiu jį mėgstamais saldainiais. Dievaži, tikrai norėjau nupirkti lietuviškų! Deja, tuos, kurių man reikėjo, jau nupirko kiti. Masinės nuolaidos mane kartais nervina. Bet ko dovanoti nesinori. Belieka pirkti vokiškus.
O jis man padovanojo didžiulę rožę. Nelietuvišką. Nekvepia. Ne sezonas.
Apie intymias detales neatvirausiu. Bet šioje srityje lietuviškų prekių – ne itin.
Vakare leidžiame sau pasėdėti valandžiukę kavinėje. Brendis lietuviškas. Martinis turbūt iš Italijos. Citrinos tikrai ne vietinės, kava – irgi. Valgome pyragą. Miltai turėtų būti savi. Visa kita – vargiai. Bet pagaminta Lietuvoje. Jau šioks toks privalumas. Šventė, sumišusi su Lietuva ir užsieniu. Natūrinių ūkių laikai seniai baigėsi. Atrodo, esame kosmopolitinė visuomenė, ir nieko čia nepadarysi.
Renata Saulytė
"Maxima LT" atstovė ryšiams su visuomene
Mūsų prekybos tinkle apie 43 proc. asortimento sudaro lietuviškos prekės. Kai kuriose grupėse tokių prekių yra daugiau, kai kuriose mažiau. Daugiausia – lietuviškų maisto produktų. Greitai gendančių produktų grupėje lietuviški gaminiai sudaro apie 60 proc., bakalėjiniai – apie 26 proc. O visa kita – alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai. Vienos lietuviškos prekės yra brangesnės už importuotas, kitos – pigesnės. Nėra vieningos tendencijos.
Rasa Juodkienė
"Rimi Lietuva" atstovė ryšiams su visuomene
Mūsų parduotuvėse didesnę dalį sudaro lietuviški maisto produktai. Sezono metu būna ypač daug vaisių, daržovių, uogų, grybų. Pirkėjai vertina lietuvišką ekologišką produkciją. Ne paslaptis, kad žmonės mieliau renkasi lietuviškus jogurtus, o ne užsieninius. Žinoma, yra kategorija pirkėjų, kurie, neradę lietuviškos prekės, visai neperka. Lietuvos rinka maža, todėl žmonių pasirinkimą dažnai lemia kaina. Čia jau svarbi rinkos specifika – iš didelės šalies importuotas prekes galime pasiūlyti pigiau. Premjero ir Vyriausybės reikalas sukurti tokias sąlygas valstybėje, kad mūsų ūkininkai ir gamintojai galėtų konkuruoti su užsienio gamintojais. Nuo valstybės lygiu priimtų sprendimų priklauso, už kiek ir ką žmonės galės pirkti. Mums svarbu, kad pirkėjai galėtų rinktis pagal kainą ir pagal kokybę. Galima skatinti pirkti lietuviškas prekes, bet pirkėjas visada skaičiuoja, ypač dabar.
Žilvinas Šilėnas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas
Raginimas pirkti lietuviškas prekes neapibrėžia, ar reikia pirkti lietuvišką produktą ar iš importinių žaliavų Lietuvos gamintojų pagamintą prekę. Dalis importuojamų prekių pakaitalų Lietuvoje neturi. Tai buitinė technika, automobiliai, netgi dalis maisto produktų. Tokių importuojamų daiktų pirkimas natūraliai sumažėja krizės sąlygomis. Valgyti vis dėlto reikia, ir nuo to niekur nepabėgsi. Žmonės dažniausiai rinksis pagal kainą arba pagal kainos ir kokybės santykį. Žmonės pirmiausia pirks ne lietuvišką, o kokybišką arba pigią prekę. Tikėtis, kad sunkmečiu, kuomet trūksta pinigų, žmogus pirks prekę vien dėl to, kad ji lietuviška, nerealu. Apeliuoti į patriotinius jausmus galima, bet nemanau, kad tai suveiks. Tai gali būti tik savanoriška akcija. Jeigu kaina skirsis nežymiai, gal žmogus ir pasirinks lietuvišką prekę, bet juk ir šiaip dažniau pirkėjai renkasi lietuviškus gaminius be ypatingų raginimų. Uždrausti ką nors įvežti, ypač iš Europos Sąjungos šalių, neįmanoma. Nemanau, kad pirkdami lietuviškas prekes, išgelbėsime valstybę. Bet praktiškai visos valstybės krizės sąlygomis ragina pirkti savo šalies prekes. Šita retorika niekur nedingsta, bet per krizę dar labiau paaštrėja. Iniciatyva pati savaime nėra bloga, juolab jeigu informacinė akcija nekainuoja papildomai pinigų.
Stanislovas Buškevičius
Kauno vicemeras
Idėja ne nauja, bet gera. Aš stengiuosi pirkti lietuviškas prekes. Tik manau, kad patriotizmo reikia reikalauti ne tik iš vartotojo, bet ir iš gamintojo. Sovietmečiu buvome pamišę dėl džinsų, kuriuos turguose spekuliantai pardavinėdavo. Kai Lietuvoje pradėjo siūti džinsus "Šatrija", vis tiek eidavome pas spekuliantus. Su lietuviškais džinsais nebūdavai pirmas vaikinas šokiuose. Jau nuo tų laikų užsienyje gamintos prekės garsėjo geresne kokybe. Laisva rinka priverčia konkuruoti ir gaminti geresnės kokybės prekes. Iš patriotizmo juk nepirksi prastesnės prekės. Aš siūlyčiau tokį šūkį: gamink prekę lietuvišką ir kokybišką, pirk prekę lietuvišką!
