Muzikinis teatras mini savo artisto komiko K.Mikalausko 100-metį

Ištisa Kauno valstybinio muzikinio teatro epocha. Taip vadinamas Kazys Mikalauskas, publikos numylėtinis, kurio pavardė spektaklio atlikėjų sąrašuose garantuodavo gerbėjų, vertinančių šmaikštų humorą, antplūdį. Šiandien Muzikiniame teatre vaidinamas spektaklis, dedikuotas artisto jubiliejui, jo kūrybą primins paroda fojė ir kolegų pasakojimai.

Dovanodavo publikai šventę

„Žiūrovų meilę šiam artistui, pripažinimą liudija gausybė jo archyve likusių laiškų, kuriuose dėkojama scenos meistrui, „savo talentu suteikusiam gerą nuotaiką, smagų poilsį, įžiebusiam veiduose šypsenas, sukūrusiam tikrą šventę“. Kada K.Mikalauskas drauge su neišskiriamu scenos kolega Leonu Stanevičiumi 1968-aisiais surengė jubiliejinį savo 60-mečio koncertą (abu gimę tais pačiais metais), net Kauno sporto halė negalėjo sutalpinti visų ištikimų šio legendinio dueto gerbėjų“, – priminė Muzikinio teatro rinkodaros vadovė Lina Stankevičiūtė.

Per beveik pusę šimtmečio K.Mikalauskas šio teatro scenoje sukūrė apie devynias dešimtis vaidmenų. Savo komiškus ir charakterinius personažus artistas apdovanodavo įsimenančiais bruožais, žaižaruojančiais daugiaspalve humoro vaivorykšte.

Jo kaip komiko talentas iš tiesų buvo daugialypis. „Apsukruolis Ptičkinas operetėje „Pavasaris dainuoja“, „Silvoje“ – gyvenimo džiaugsmo kupinas Bonis, o vėlesniame pastatyme – tuščiagarbis Kunigaikštis, visažiniu apsimetantis senis Zacharas muzikinėje komedijoje „Bobų maištas“... Žiūrovai plyšdavo juokais žiūrėdami į seno grafo Bazilio mimikas, merginant jauną panelę, operetėje „Grafas Liuksemburgas“, bufonadišką Makenzį „Klivijoje“, kalėjimo „universitetų“ išmintį žarstantį Gangsterį iš miuziklo „Bučiuok mane, Keit“. Daugybę metų K.Mikalauskas vaidino Kaglerį operetėje „Vienos kraujas“, o vienas linksmiausių jo vaidmenų buvo girtuoklis kalėjimo sargas Frošas „Šikšnosparnyje“, – vardijo L.Stankevičiūtė.

Persikūnijimo paslaptys

Viename savo interviu, išsaugotame Muzikinio teatro archyve, K.Mikalauskas atskleidė „kūrybinės virtuvės“ detalių: „Išeidamas į sceną stengiuosi atsijungti nuo kasdienių rūpesčių, įteigiu sau, kad aš – ne aš, o jau kitas asmuo. Stovėdamas užkulisiuose stengiuosi įvesti save į scenoje vykstantį veiksmą, pagauti jo nuotaiką. Tada man labai lengva vaidinti – įplaukiu jau vaidmeny ir jaučiu žiūrovų reakciją. Žinau, kad jeigu bent 2-3 procentais perspausiu, bus negerai, atrodys, kad maivausi. Dar karo metais dirigentas Petras Oleka man sakė: „Tu turi saiko jausmą, man tai patinka.“

Kurti įsimenančius personažus artistui padėjo ir grimas. „Visada grimavausi pats, buvau vienintelis operetės artistas, lankęs Monkevičiaus dramos studiją ir ten vykusias grimo pamokas, kuriose perpratau charakterinio grimo ypatumus, išmokau pakeisti veido formą, pailginti nosį. Grimuotis man patiko, tik sudėtingiausiais atvejais į pagalbą kviesdavausi legendinį teatro grimuotoją Petrą Korsaką“, – yra pasakojęs K.Mikalauskas.

Populiarus komikas niekada nekūrė meilužio ar mylimojo vaidmenų. „Vaidinti meilę scenoje man nesisekė. Gal todėl jaunos merginos po spektaklio laukdavo mūsų teatro grandų Vytauto Rimkevičiaus, Rostislavo Andrejevo, bet ne manęs...“ – prisipažino jis.

Kauno muzikiniame teatre drauge su K.Mikalausku buvo dar du publikos pripažinti komikai – Leonas Stanevičius ir Zuzana Masiulevičiūtė. „L.Stanevičius buvo pripažintas improvizacijos virtuozas, o K.Mikalauskui labiau patiko racionalesnė vaidybos maniera, stabilumas mizanscenose, prisitaikymas prie partnerio. Jis savo komiškiems personažams parinkdavo kokį nors fizinį ar kalbos defektą, raiškią išorinę detalę ar netradicinį įprotį, kuris suteiktų jiems natūralumo, gyvybės“, – apibūdina komikų kūrybos niuansus juos gerai pažinojusi ilgametė Muzikinio teatro darbuotoja D.Klimauskaitė.

Iki paskutinio atodūsio

Savo likimą su operete K.Mikalauskas susiejo dar jaunystėje. Panevėžyje, Mykolo Karkos vadovaujamame saviveikliniame kolektyve, jis parengė Markizo vaidmenį operetėje „Kornevilio varpai“. M.Karka rekomendavo gabų jaunuolį vykti į Kauną, kur tuometiniuose Darbo rūmuose nuo 1938 m. buvo susibūręs operetės entuziastų būrys, puoselėjęs svajonę įkurti Kaune operetės teatrą. Įsiliejęs į šį kolektyvą K.Mikalauskas dalyvavo pirmajame jo spektaklyje – B.Aleksandrovo operetėje „Vestuvės Malinovkoje“, kur suvaidino groteskišką Gricko personažą.

„Net ir palikęs sceną jis dažnai lankydavosi Muzikiniame teatre, dalyvaudavo visuose jo veteranų susitikimuose, domėjosi naujais spektakliais. Paskutiniai Kazio Mikalausko žodžiai taip pat buvo skirti savo teatrui, 2000-aisiais šventusiam 60-mečio jubiliejų. Artistas jau sunkiai sirgo ir negalėjo dalyvauti iškilmėse, tad atsiuntė kolegoms pasveikinimo laišką. Artisto gyvybė užgeso jubiliejinio vakaro metu, skaitant jo laišką“, – pasakojo L.Stankevičiūtė.