Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
G.Kanovičius: reikia blizginti ne batus, o sielą
2008-09-19
Vita Morkūnienė
Neretai sakoma, kad tikroji žydų tėvynė yra atmintis. Rašytojas Grigorijus Kanovičius yra nenuilstantis šios atminties puoselėtojas. "Šėtono apžavai" – taip vadinasi naujausias, dešimtasis, G.Kanovičiaus romanas, užbaigiantis daugiau nei du dešimtmečius trukusią romanų epopėją, skirtą žydų gyvenimui Lietuvoje.
Užmokestis grynaisiais – malonus
Kodėl "Šėtono apžavai"? Rašytojas atsako savo romano herojų lūpomis: "Todėl, kad Šėtonas moka grynais, o Dievas – prisakymais. Tai labai skirtingi dalykai: užmokestis grynaisiais daug kam yra malonesnis, jam sunku atsispirti."
Nuo 1993 m. G.Kanovičius gyvena ir kuria Izraelyje, tačiau kasmet iš naujosios savo tėvynės sugrįžta į Lietuvą, kurioje tebeturi daug draugų, kur tebėra leidžiamos ir skaitomos jo knygos. Kiekviena knyga tampa iškirtiniu kultūros reiškiniu, kiekvienas susitikimas su talentingu prozininku tampa prasmingu pokalbiu apie esminius bendražmogiškus dalykus.
Apie gyvenimą ir raugintus kopūstus
– Ačiū Dievui, dar gyvenu. Gaila, kad kai kurie man artimi žmonės jau išėjo, o aš dar sėdžiu. Kai pagalvoji – koks gi yra rašytojo gyvenimas? Liūdnas. Turi sėdėti visą dieną ir ką nors rašyti, o paskui laukti, kol visa tai kas nors išleis.
Prisimenu, kaip mano motina, raugdama kopūstus, sakydavo: "Kad kopūstai būtų geri, juos reikia prispausti akmeniu." Tai ir aš jaučiuosi lyg akmeniu prispaustas. Jeigu nebūtų to akmens, matyt, nebūtų ir mano kūrinių, to skausmo ir nevilties, ir to abejotino džiaugsmo dėl įvairiausių dalykų, kuriuos matau aplinkui.
Gyvenu literatūra, tačiau ir mano gyvenimas literatūroje keistokas, nes rašau ne hebrajų kalba (G.Kanovičius kuria rusų kalba – aut. past.). Trumpai tariant, tęsiu darbą, kurį pradėjau dirbti savo gimtinėje Lietuvoje.
Apie politiką ir visuomeninę veiklą
– Pastaruoju metu man ne tiek rūpi politika ir visuomeninis gyvenimas, kiek tai, ką paliksiu po savęs išeidamas. Žinoma, stebiu, kas vyksta Izraelyje. Procesai nevienareikšmiai. Yra dalykų, kurie pasaulį džiugina ir kurie kelia nerimą. Esu tos šalies dalelė ir nebėgu nuo tų klausimų. Tačiau tokie pat dalykai vyksta ir kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Labiausiai tikiu tuo, ką darau dabar. Linkėčiau sau, kad dar daryčiau. Mano žodžiai, užrašyti popieriuje, yra daug svaresni nei tie, kuriuos galiu pasakyti apie vieną ar kitą visuomeninį reiškinį. Apie tai, kas man patinka ar nelabai patinka.
Ačiū Dievui, dar laikomės, lankomės Lietuvoje, kasmet atrasdami kažką naujo, o kažką – nesikeičiančio. Tačiau aš nedrįstu nei patarti, nei kaltinti.
Kol būsiu gyvas, gyvensiu kaip literatas ir savo žodžiu stengsiuosi prisidėti prie lietuvių ir žydų santykių gerėjimo. Jaučiu, kad tai mano, kaip rašytojo ir žmogaus, pareiga.
Apie "Šėtono apžavus"
– Romanas skirtas labai sunkiam mūsų istorijos laikotarpiui. Pirmosios 1941-ųjų savaitės. Tai buvo metas, lemtingas žydų tautai. Aš turėjau labai daug ką apmąstyti, apgalvoti ir parašyti tai, kas susikaupę širdyje.
Manau, kad knyga turėtų sukelti susidomėjimą ir Lietuvoje, kadangi joje narpliojami lietuvių ir žydų santykiai, sudėtingose istorijos aplinkybėse patyrę išbandymų ir sukrėtimų. Sprendžiant iš to, ką apie tai skaitau, ką matau ir girdžiu, mano manymu, šiandien tie santykiai nėra aukščiausio lygio.
Apie blizgančius batus ir sielą
– Manau, kad žmogui, kuris įžengė į aštuoniasdešimtuosius gyvenimo metus, reikia pagalvoti, kas jis yra. Kas jis yra pasaulyje ir kas dedasi jo sieloje. Ką galima iš jos iššluoti, kad kvėpuoti būtų lengviau.
Niekada nepamiršiu savo velionio tėvo žodžių, kad reikia galvoti ne apie tai, kaip blizga kairysis tavo batas – reikia ne batą blizginti, o sielą.
Manau, kad tai labai teisingi žodžiai. Susimąstyti, kas tu buvai, koks tu išeisi, ką tu paliksi. Šie apmąstymai užima labai didelę dalį mano kūrybos ir mano minčių.
Pastaruoju metu vis daugiau galvoju, kaip padaryti save geresnį. Nesiekiu tapti moralistu, pranašu, nurodinėtoju ar patarėju. Mano pastangos nukreiptos į save, savo vidų. Apmąstau ir pervertinu viską, kas buvo padaryta.
Apie nueitą kelią
– Aš turėjau apie tai mąstyti dėl kelio, kurį pats nuėjau. Tas kelias nebuvo lygus ir rožėmis klotas. Žmogus, kuris pradėjo nuo poemos apie Dzeržinskį ir baigė dešimčia romanų, pasakojančių apie žydų gyvenimą pusantro šimtmečio laikotarpiu, kelio gale turi apie ką pagalvoti. Tų knygų niekas, išskyrus mano gimtinę Lietuvą, nenorėjo spausdinti. Esu dėkingas, kad galėjau čia spausdintis ir buvau vertinamas. Dėkingas savo kūrybos vertėjams, kurie yra ir mano bendraautoriai. Esu dėkingas ir skaitytojams, kurie mano knygų laukdavo ir jas skaitydavo.
Apie gyvenimą šalia mirties
– Naujausios knygos veikėjai yra kapinių sargai, duobkasiai, gyvenantys visai šalia mirties. Kapinių motyvas yra gija, jungianti vieną mano romaną su kitu. Mano herojų gyvenimas teka kapinių artumoje: čia jie gimsta, gyvena, auga, kovoja vienas su kitu, miršta...
Kapinės man tapo Osvencimo metafora. Rašydamas romanus, norėjau atskleisti ne tik litvakų, bet visos žydų tautos Rytų Europoje gyvenimą, kuris taip tragiškai buvo nutrauktas per Antrąjį pasaulinį karą. "Šėtono apžavus" baigiau epizodu, kur mirusieji, pažadinti varnų, nenori keltis, nes bijo, kad kažkas ateis ir juos išves... Nesunku nujausti kur.
Apie kelią ir jo atkarpas
– Kai kas man sako, jog esu per didelis pesimistas, kad per anksti žydų gyvenimo Europoje istorijai padėjau tašką. Esą gana gausių žydų bendruomenių yra Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Neturiu vilties, kad žydų gyvenimas Rytų Europoje bus pratęstas kaip kelias, – tik kaip atskiros atkarpos.
Visą gyvenimą rašydamas šia tema tikėjausi, kad tai bent šiek tiek padės prisiminti tragišką žydų istoriją.
Tauta be kelio negali egzistuoti niekur. Gaila, bet Lietuvoje nebeliko žydų, kaip tautos, kelio. Tik atkarpos. Deja, tokio kelio neliko ir kitose šalyse, gerokai didesnėse nei Lietuva. Kelias gali būti klaidingas, gali vesti į aklavietę, bet tai – kelias. Man labai skaudu dėl šio kelio praradimo, apie tai ir rašau.
Grigorijus Kanovičius
Prozininkas, dramaturgas, poetas, vertėjas.
Gimė 1929 m. Kaune.
Vilniaus universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje, buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas, Sąjūdžio tarybos narys.
G.Kanovičiaus kūryba – Lietuvoje gyvenusių žydų kasdienybės, dvasinio pasaulio ir istorinio likimo epopėja, rašytojo regima iš dviejų šimtmečių – XIX ir XX – perspektyvos, tapo neatsiejama lietuvių kultūros dalimi.
Literatūrologė Elena Bukelienė G.Kanovičiaus romanus yra pavadinusi litvakų gyvenimo Biblija.
