Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Blogio trukmė
2008-04-04
Kiekvieną rytą jūs išgirstate dešimt blogų naujienų. Pasekite – kiek laiko apie jas galvojate? Valandą, dvi, penkias? O apie kokią gerą naujieną svajojate? Kiek tai trunka? Minutę, pusę, sekundę?
Vieną vakarą man paskambino labai susijaudinusi pilietė ir paprašė, kad šioje skiltyje išbarčiau šiuolaikinius dailininkus, jos nuomone, netinkamai pateikusius galerijai netinkamus objektus. Bandžiau nuraminti, nekreipti dėmesio, kviečiau galvoti apie malonesnius reiškinius. Nežinau, ar kvietimas buvo išgirstas. Greičiau patekau į „nepilietiškai“ nusiteikusiųjų gretas.
Kitas uolus viso svieto lygintojas bemaž kasdien siuntinėja man pilnus pykčio auklėjamuosius straipsnius, vis tikėdamas, kad juos čia įterpsiu. Dabar jau užblokavau tą adresą... Tačiau sunerimau – o kokie gi mano paties rašinėliai, ar pavyksta juose išvengti blogų naujienų, įkypo vertinimo, pamokslaujančio tono ar tiesiog – nepamatuotų norų keisti ir tvarkyti pasaulį pagal save.
Deja, esu šia linkme toli pažengęs ir ne vieną nuodėmę užsitraukęs. Atrodo, vedamas gerų ketinimų naršau mūsų visuomenės ydas, tačiau vis praplyšta piktesnis žodis, aštresnis vertinimas ar iš akiračio praslysta gerieji darbai. Taip, žymiai smagiau yra paburnoti, pakritikuoti, pasipuikuoti gražia išmintimi ar griežtesniu komentaru. Bet skaitytojai padeda susivokti.
Štai po žvilgsnio apie Kauno muziejus buvau bičiuliškai pataisytas: yra mūsų mieste tikrai nuoširdžių muziejininkų, stropiai ir kūrybingai vykdančių nelengvą pareigą. Net keli skaitytojai paminėjo Maironio literatūros muziejų, kuriame verda gerokai muziejaus veiklos ribas pranokstantis gyvenimas. Žvilgsnis apie vaikų estetinį lavinimą taippat buvo pastebėtas. Vienas skaitytojas patikslino: yra dešimtys, o gal net ir šimtai šeimų, kuriose vaikai ir tėvai randa bendrą interesų ratą, sukasi jame, jį vis plėsdami.
Tad kokia visokio blogio įsiminimo trukmė, kiek laiko gyvename negatyviai nusiteikę aplinkos atžvilgiu? Kiek mūsų mąstyme vietos užima didieji meno kūriniai, o kiek – eilinis TV šou su jau nebepakeičiamais Vyteniu ir Jurijum. Ar mokame eilinės avarijos faktą užslopinti ir į jo vietą įterpti operos teatre patirtus įspūdžius? Jei pirmas sutiktasis prabyla apie Seimą ar kokį ministrą, tai jo galva visą laiką tik tuo ir užimta. Sureikšmindami kasdienius nutikimus mes prarandame gebėjimą mąstyti nepriklausomai ir kūrybiškai.
Džiaugiuosi, kad mano skaitytojai vis dažniau bėga nuo blogų naujienų. Deja, jos neišvengiamos, nutinka ir mūsų šeimose. Tuomet tenka rimtai jomis užsiimti. Tačiau ir vėl – užsidarę jose save kankina ir aplinkai darosi nepakenčiami.
Blogas oras už lango? O ar blogai jums buvo Nicoje? Prisiminkite, kaip puikiai slidinėjote Alpėse! Nesiseka darbe? Betgi ką tik gavote premiją ir paaukštinimą! Viskas brangsta? O ar savo parduotuvėje jūs pats nepakėlėte kainų? Slidu gatvėje? O ar pavalėte bent metrą šaligatvio prie savo namų? „Į visa tai, kas vyksta šiandien, žvelgiama tik po savo kojomis ir nei metru toliau...“ – rašo Edvardas. Vitolis Laumakys, atsiliepdamas į Žvilgsnį apie postmodernizmą, blaško mano minorą tokiais žodžiais: „Iš pasiutimo puikūs pamąstymai, kurių esmė dažnam nuodija dieną ir nakties poilsį. Ir be žvakės aišku, kaip postmodernizmas transformuojasi į neobarbarizmą. Bet esu laimingas, išgyvendamas tokį pašėlusį, pašėlusį, pašėlusį buvimą. Ne kiekvienai kartai taip pasisekė!“
Pasisekė ir man: turiu jautriai į nuolat ir nenuspėjamai kintantį pasaulį reaguojančių bičiulių būrį.
