Naujausią savo darbą į Kauną atvežantis Vilniaus mažasis teatras, regis, ketina sudrebinti ramiąją kauniečių teatralų bendruomenę. Sostinėje ypač prieštaringai įvertintas „Amfitrionas“ – tai komedija plačiąja prasme. Vokiečių dramaturgo Peterio Hackso kitokiu žvilgsniu pamatytame sename mite – mažai priežasčių juoktis, bet apstu grotesko.

Šio spektaklio režisierius Artūras Areima Kauno teatro mėgėjams puikiai pažįstamas: jo pavardė puikuojasi Kauno valstybinio dramos teatro spektaklių „Laimingi“, „Šmėklos“ ir „Sugrįžimas į dykumą“ afišose.

„Amfitrionas“ – aštuntasis jauno kūrėjo darbas profesionalioje scenoje, sulaukęs itin prieštaringų vertinimų. Tačiau, kas anot režisieriaus ir yra svarbiausia, – nepalikęs abejingų.

– Kuo patraukė P.Hackso pasakojimas apie Amfitrioną?

– Pjesė mane nustebino žaismingumu. Seniai ieškojau komedijos. „Amfitrioną“ jau buvau skaitęs anksčiau, pjesė kurį laiką gulėjo mano stalčiuje. Anuomet ji man pasirodė keistoka, tačiau dabar ją perskaičiau visiškai naujai. Būna, kad skaitydamas tekstą junti, kaip jis tave „ima“, įtraukia, pulsuoja, sutampa tam tikri energiniai skaitytojo ir autoriaus laukai ir supranti, kad dabar yra tinkamas metas. Būtent taip man buvo su „Amfitrionu“.

Mane visada žavėjo pasakos žanras, fantasmagorija, nors ankstesniuose savo spektakliuose nuo jos tam tikra prasme bėgau. Šiandien man apskritai atrodo, kad tas teatras, kurį mėginau kurti paskutiniaisiais savo pastatymais, yra pernelyg rimtas, griežtas ir niūrus. Norisi dūkti, žaisti, užsiimti tam tikru kūrybiniu chuliganizmu. Neseniai teko kelias dienas iš eilės žiūrėti savo paties spektaklius – net šiek tiek išsigandau. Pamaniau: aš juk dar toks jaunas, tad kodėl viską darau tokiu rimtu veidu?

Ir dramaturgines, ir plastines raiškos priemones stengiausi sumažinti iki minimumo, kiek įmanoma išgryninti, sceninį vyksmą įvilkti į itin griežtą teatrinio minimalizmo formą. Tikiu, kad vaizduotė yra kur kas stipresnė ir paveikesnė nei tai, kas vyksta scenoje. Fantazija yra tikrasis sprogmuo, išlaisvinantis žiūrovo, žmogaus sąmonę.

– Kokia tema dominuoja naujajame jūsų pastatyme?

– Pats būsimąjį spektaklį vadinu ode meilužiui... Pati fabula, sakyčiau, primityvi: Dievas nusileidžia į žemę, įsižiūri į žemės moterį ir užsinori su ja permiegoti (apie meilę aš nekalbu – tiek tos meilės čia ir tėra). Žemėje, nori nenori, vyrauja standartizuoti, nusistovėję santykiai: vyras – karininkas, mieliau demonstruojantis savo laimėjimus ir medalius, nei rodantis dėmesį moteriai. O moteriai reikia dėmesio, aistros, galiausiai – sekso. Dievas žino visas priemones, visus priėjimo prie moters būdus. Ir moteris, patyrusi dieviškąjį seksą nebenori grįžti atgal į kasdienybės kalėjimą. Tai – esminis spektaklio konfliktas.

Kas yra odė meilužiui? Tai – jausmų atgimimas, kaip vaistas ar nuodas, kuris pažadina, atgaivina aistrą. Kaip pavasaris, nusistovėjusių šeimos santykių ir jausmų sujudinimas. Nes ir šeimoje, ir visuomenėje, ir teatre mes turime būti laisvi, gyvybingi ir fantazuojantys. Apie tai ir noriu kalbėti statydamas „Amfitrioną“ – apie vaizduotę, laisvę jausti ir mąstyti. To paties tikiuosi ir iš publikos: noriu, kad ir žiūrovas, stebėdamas šį spektaklį, jaustų poreikį fantazuoti, mąstyti, filosofuoti.

Jis su ja, ji su juo – jie abu kartu. Sakytum, paprasta mintis. O kas iš to išeina? Norėčiau apie tai pasvarstyti kartu su publika.

– „Amfitriono“ mitą yra interpretavęs ne vienas dramaturgijos klasikas. Kodėl pasirinkai būtent P.Hackso versiją?

– Susipažinau su Plauto tekstu, skaičiau ir Moliére‘o „Amfitriono“ interpretaciją, bet P.Hackso variantas man pasirodė tiksliausias ir konkrečiausias. Jo tekstas kur kas įžūlesnis, chuliganiškesnis. Čia nemažai brechtiško atsiribojimo momentų – nieko nuostabaus, P.Hacksas žavėjosi Bertoldo Brechto teatriniu matymu, tad jis ir pjesės temomis žaidžia gerokai atviriau nei Plautas, Moliére‘as, Kleistas ir kiti, interpretavę Amfitriono istoriją. Todėl šio vokiečių dramaturgo tekstu gali laisviau žaisti, įvairiai moduliuoti. Keistas dalykas su pjesės laiku. Tekstas – tarsi neįtalpintas į laiką, tarytum pakibęs ore...

– Paliekate pjesę, kaip sakote, kabėti, ar mėginsite ją aktualizuoti, pritraukti prie šiandienos realijų?

– Originalus P.Hackso tekstas, mano manymu, ir taip yra realija. Jame kalbama amžina tema, nuo kurios niekur nepabėgsi. Neseniai teko diskutuoti apie tai, kas kompiuterių amžiuje laukia popierinių knygų. Ilgai ginčijomės, kol galiausiai vienas pažįstamas pateikė tokį variantą: turėsime vieną storą, iš išorės aptriušusią, praeitimi kvepiančią knygą, kurią atsivertę galėsime perskaityti visas suskaitmenintas pasaulio knygas. Sakyčiau, vėl grįžtame prie Biblijos. Tas pats ir teatre – neišvengiamai turėsime grįžti prie universalių tiesų.

Šiandien daug kalbama, diskutuojama apie sekso sureikšminimą, sekso kultą. Dabar apie tai galime kalbėti labai plačiai ir atvirai. Kitas dalykas: kyla pavojus šiomis temomis „užsižaisti“, suprimityvinti, suvulgarinti sceninį pasakojimą. Bet neperžengti tos ribos, išlaikyti filosofinę distanciją leidžia spektaklio forma ir pasirinkta groteskinė ar net farsinė estetika.

Man rūpi grynas žanras. O dar tiksliau – kraštutinis žanras. Tragedija yra viena medalio pusė. O kas yra komiškumas? Ar tai lengvas, grakštus pajuokavimas? Jei taip, manęs tai nežavi. Vertinu šiurkštumą, groteską, farsą, fantasmagoriją, kraštutinę, radikalią ekspresiją.

– Ką jums reiškia galimybė dirbti su savo kurso žmonėmis?

– Visų pirma, tai suteikia man progą maksimaliai išnaudoti save, medžiagą ir, be abejo, aktorius, siekiant kiek įmanoma tiksliau formuluoti spektaklio temą. Antra, dirbdamas su žmonėmis, kuriuos, manyčiau, puikiai pažįstu, galiu būti visiškai atviras. Mes visi kartu per trumpą laiką nuėjome pakankamai ilgą kūrybinį kelią – juk bent pora kurso draugų dalyvavo visuose mano pastatymuose. Statydamas „Amfitrioną“ džiaugiuosi atviromis repeticijomis, atvirais žaidimais.

– Ne kiekvienam jaunam režisieriui pavyksta tą laisvę išsikovoti...

– Gal kitiems to nereikia? Gal kiti nenori? Aš noriu.

Apie ką daugiau kalbi savo spektakliuose: apie save ar apie visuomenę?

O ką aš galiu žmonėms apie save papasakoti? Be abejo, apie visuomenę. Man kur kas svarbiau, kad žiūrovas, stebėdamas spektaklį, mąstytų ir galbūt tyliai nusikeikęs pagalvotų: „Velnias, juk taip iš tiesų būna gyvenime.“ Tik nemėgstu prastam socialiniam teatrui būdingos praktikos pamokslauti, mokyti žmones gyventi. Nenoriu skelbti jokių tiesų. Siekiu, kad publika pati sau keltų klausimus, pasvarstytų, kur mes esame ir kur einame.

O kur, tavo nuomone, mes einame?

Į šį klausimą neturiu atsakymo. Jei atsakyčiau, kur mes einame, užimčiau savotišką Dievo, pranašo poziciją. O to visiškai nenoriu.